Net neabejojame, kad rytoj sinefilų būriai šturmuos kino teatrų internetines svetaines ir rikiuosis prie kasų nuo pat jų atidarymo. Juk kovo 8 d. „Kino pavasaris“ rengia abonementinių bilietų akciją. Tam, kad būtų lengviau susiorientuoti filmų gausybėje, KINFO skelbia jau tradiciją tapusias festivalio rekomendacijas.
Kaip ir kiekvienais metais, laukiame gausybės filmų, todėl rekomendacijos nesutelpa į vieną straipsnį. Pirmoje dalyje jau šiandien galite susipažinti su mūsų rekomenduojamais lietuvių filmų premjeromis, „Meistrų“ programos filmais ir festivalio retrospektyvomis „Viva Vigo“ bei „XX a. vaikai“. Antros rekomendacijų dalies laukite rytoj.
LIETUVIŲ FILMŲ PREMJEROS
„Sengirė“ (The Ancient Woods), rež. Mindaugas Survila, 2017 m., Lietuva
Agnė Raščiūtė: Skrupulingai atrinkti garsai ir kelerius metus rinkti TIE kadrai. Verta pasižiūrėti vien tam, kad dar kartą pamatytum, kiek dar nepažįsti, nežinai ir nesupranti apie Lietuvą. Ir iš naujo ją pamiltum.
Audrius Dambrauskas: Kodėl? Todėl, kad Survilos „Stebuklų laukas“ buvo labai gerai; todėl, kad Lietuvai verkiant reikia modernaus gero filmo apie jos gamtą (pripažinkime, jog tokio nelabai turime.); todėl, kad po „Kino pavasario“ filmų maratono, norėsis atplėšti akis nuo kino ekrano, pakelti užpakalį nuo kedės ir pakvėpuoti grynu oru.
Audrius Meška: M. Survilos ilgai ir sudėtingai kurtas dokumentinis filmas pagaliau pasirodo kino ekranuose. Ilgai laukta juosta neabejotinai pakerės savo vaizdais ir kokybe. Gal po šio filmo pradėsime dar geriau suprasti ir vertinti mūsų miško „kaimynų“ gyvenimą.
Lina Sakalauskaitė: Pasinerti ir pažinti lietuviškąją Sengirę, pažinti jos gyventojus ir šiek tiek atitrūkti nuo skubančio ir lekiančio pasaulio.
„Kvėpavimas į marmurą“, rež. Giedrė Beinoriūtė, 2018, Lietuva
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Alisa Žarkova: Po paskutinio režisierės darbo „Pokalbiai rimtomis temomis“ praėjo jau penkeri metai, todėl naujasis Giedrės Beinoriūtės filmas „Kvėpavimas į marmurą“ yra ypatingai laukiamas. Juosta remiasi pirmuoju rašytojos Lauros Sintijos Černiauskaitės romanu, kuris buvo išleistas 2006 m., o ją filmavo itin estetišku kameros žvilgsniu pasižymėjęs a.a. operatorius Audrius Kemežys.
„100 metų kartu“, rež. Edita Kabaraitė, 2018, Lietuva
Audrius Dambrauskas: 1969-aisias m. dokumentalistas Robertas Verba filmavo tuometinius Lenino bendraamžius, Lietuvos šimtamečius. Prisidengiant tokiu motyvu gimė vienas įspūdingiausių visų laikų filmų apie Lietuvą – „Šimtamečių godos“. Šiandieną, jau minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, filmo „100 metų kartu“ komanda filmavo dabartinius Lietuvos šimtamečius. Jei gavosi bent pusė tiek kiek 1969-aisias, reiškia bus gerai. O patikrinti reikia, šio filmo herojai tikrai to nusipelnė.
MEISTRAI
„Vadink mane savo vardu“ (Call Me by Your Name), rež. Luca Guadagnino, 2017 m., Italija, Jungtinės Valstijos, Brazilija, Prancūzija
Gabrielė Norkūnaitė: Sunku surasti režisierių, sugebantį labiau pamaloninti jusles nei Luca Guadagnino, kuris „Kino pavasario“ žiūrovams jau pažįstamas iš „Aš esu meilė“ ir ne taip seniai rodyto „Didesni purslai“. Be itališko kraštovaizdžio akims, Bacho muzikos klausai ir praktiškai užuodžiamų Viduržemio jūros patiekalų, L. Guadagnino planuoja suvirpinti ir širdis, kviesdamas visus prisiminti savo pirmuosius susižavėjimus ir pristatydamas jauno doktoranto ir septyniolikmečio – itin profesionaliai suvaidinusio Timothée Chalamet – vasaros meilės istoriją.
Lina Sakalauskaitė: Nes ta vasara, kuri dvelkia iš ekrano priverčia pamiršti viską aplink ir kartu su herojais įsimylėti iš naujo. Šiltas, erotiškas ir jausmingas filmas apie pirmąją meilę.
„Tokia švelni oda“ (Ta peau si lisse / A Skin So Soft), rež. Denis Côté, 2017 m., Kanada, Šveicarija, Prancūzija
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Alisa Žarkova: Denis Côté visada linkęs eksperimentuoti bei ieškoti naujų kino formų, o šįsyk režisieriaus akiratyje atsiduria žmogaus kūno galimybių ribos. Ankstesni jo darbai – tiek Kvebeko zoologijos sode nufilmuotas „Bestiariumas“, tiek apie dvi buvusias kalines pasakojanti melancholiška komedija su siaubo filmo elementais „Vik ir Flo pamatė lokį“ išsiskyrė daugiasluoksne filosofine ir vizualine patirtimi, tad neverta abejoti, kad kažką panašaus pamatysime ir šį kartą.
Audrius Meška: Praeitą vasarą Lietuvoje viešėjęs režisierius Denis Côté pristato naująjį savo darbą. Neabejotinai su ryškiu kinematogafiniu žvilgsniu. Iš nepatogiai intymaus artumo stebėsime daugeliui mūsų visiškai svetimą ir nepažįstamą kultūristų gyvenimą. Pasiruoškite užsiauginti „masės“.
„Šėtono laikas“ (Ang Panahon ng Halimaw / Season of the Devil), rež. Lav Diaz, 2018 m., Flipinai
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Alisa Žarkova: Kaip ir ankstesnėse Lavo Diazo filmuose, „Šėtono laike“ Filipinų istorija persipina su šalies mitologija ir sukuria žiūrovus hipnotizuojantį pasaulį, tačiau įdomu dar ir tai, kad šį kartą filmo herojai dainuos, o žiūrovai turės galimybę pamatyti išskirtinę (anti)roko operą, kuriai dainų žodžius parašė pats režisierius.
„Žmogus, erdvė, laikas ir žmogus“ (Inkan, gongkan, sikan grigo inkan / Human, Space, Time and Human / The Time of Humans), rež. Kim Ki‑duk, 2018 m., Pietų Korėja
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Audrius Meška: Žymusis Pietų Korėjos režisierius Kim Ki-Dukas ir toliau kuria šokiruojantį bei agresyvų kiną. Šįkart kartu paplaukiosime uždaroje erdvėje ir laike. Kas po kelionės išliks gyvas? Turintis galią ar nuolankiai paklūstantis? Kovojantis ar pasiduodantis? O gal neišgyvens niekas? Tikrai intriguoja.
„Veidas“ (Twarz / Mug), rež. Malgorzata Szumowska, 2017 m., Lenkija
Gabrielė Norkūnaitė: Tiek, kiek man kelia nerimo Lenkijos demokratijos situacija, tiek pat daug pagarbos ir susižavėjimo jaučiu jų kino mokyklai. „Veide“ M. Szumowska kritikuoja Lenkijos visuomenės ydas, bet kritika plačiai pritaikoma visam regionui. Taip pat filme statomo Jėzaus skulptūra (bus didesnė nei Brazilijoje!) bus pats tas geriau už kitus žinantiems, kokių skulptūrų ar stabų reikia mūsų aikštėse.
„Lumiere“ (rež. Thierry Frémaux), 2016 m., Prancūzija
Audrius Dambrauskas: Koks gali būti geresnis būdas pradėti didžiausią Lietuvos kino fiestą negu filmas apie visos šitos „kino velniavos“ pradininkus – prancūzų brolius Auguste‘ą ir Louis Lumière‘us, 1895 gruodį suorganizavusius pirmąjį kino seansą pasaulyje. Thierry Frémaux juostoje „Lumière!“ bus galima pamatyti 114 originalių, restauruotų brolių Lumière‘ų filmų, lydimų šmaikščių Frémaux komentarų. Skirtingų kinematografo kartų susidūrimas ir seniausi kino istorijos puslapiai – tikra šventė kiekvienam sinefilui.
RETROSPEKTYVA: VIVA VIGO
„Ilgas laimingas gyvenimas“ (Dolgaya schastlivaya zhizn / A Long Happy Life), rež. Gennady Shpalikov, 1966, SSRS
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Audrius Dambrauskas: Šių metų festivalio retrospektyva „Viva Vigo“ skirta prancūzų kino poetui Jean Vigo (1905–1934). Blogų filmų šioje retrospektyvoje nėra, todėl verta pamatyti ją visą. Tačiau šis, pirmasis ir vienintelis režisieriaus, bei scenaristo Genadijaus Špalikovo darbas, buvo netikėtas radinys retrospektyvos filmų sąraše. Už buvusios sovietų sąjungos ribų veik nežinomas filmas, iš tiesų yra tikras „deimančiukas“, neabejotinas savo laiko šedevras. Liūdna istorija apie nelaimingą meilę yra universali ir nepavaldi laikui, tad saugokitės – šis filmas gali apsigyventi kažkur jūsų pasąmonėje ir persekioti jus visą likusį gyvenimą. Kalbu iš patirties. Ar verta rizikuoti? Tikrai verta!
„Atalanta“ (L’Atalante), rež. Jean Vigo, 1934 m., Prancūzija
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Alisa Žarkova: Dokumentinėje juostoje „Kinas: viešas reikalas“ (Cinema: A Public Affair, 2015) kinotyrininkas Naumas Kleimanas pavadino „Atalantą“ tikru kino kamertonu ir etalonu. Pritariate jo nuomonei ar ne, geriausia įsitikinti, pažiūrėjus šią Jeano Vigo juostą didžiajame ekrane.
Auksė Podolskytė: Tegyvuoja meilė! Naivokas, bet tuo ir žavus, vienintelis pilnametražis J. Vigo kūrinys yra grynas įrodymas, jog kino menas yra tiesiog nepavaldus laikui.
„Juodaodė iš…“ (La noire de… / Black Girl), rež. Ousmane Sembène, 1962 m., Senegalas, Prancūzija
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Auksė Podolskytė: Galėčiau rekomenduoti „Vadink mane savo vardu“, bet kam? Žinau, kad ir taip jį pažiūrėsite. Tad vietoj to pasidalinsiu laukiamu „Juodaodė iš…“. Tai – 1962-ųjų filmas iš Senegalo. Sako, kad režisierė Ousmane Sembène – vienas novatoriškiausių XX a. Afrikos balsų. Manau, labai verta!
RETROSPEKTYVA: XX A. VAIKAI
„Paskutinė atostogų diena“, rež. Arūnas Žebriūnas, 1964 m., Lietuva
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Lina Sakalauskaitė: Vienas gražiausių lietuviškų filmų apie draugystę ir išdavystę vaikų akimis.
„Kino pavasaris 2018“. KINFO rekomenduoja (II dalis)
Skaitykite plačiau: https://kinfo.lt/kino-pavasaris-2018-kinfo-rekomenduoja-ii-dalis/