Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
18-ojo tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ uždarymo renginio filmas – vengrų režisieriaus Gyorgy Palfi juosta „Galutinis montažas: ponios ir ponai“. Filmas, kurio režisierius iš pirmo žvilgnio tarsi nuėjo lengviausiu keliu, – pats nenufilmavęs nei sekundės sukūrė bene pusantros valandos trukmės filmą vien iš kitų, jau egzistuojančių filmų ištraukų. Tačiau filmui įsibėgėjus ir įvertinęs montažo dinamiškumą bei skirtingų ištraukų gausą (daugiau nei 1400 skirtingų kadrų iš 500 garsiausių filmų), imi mąstyti, kiek laiko reikėjo peržiūrėti visus tuos filmus bei surinkti ištraukas? Galų gale, ne tik surinkti, bet ir jas logiškai sudėlioti, sumontuoti ir sukurti rišlią istoriją. Galbūt tai ir nėra lengvesnis kelias? Bet šio kūrybinio sprendimo atsiradimo priežastis – sudėtinga kino finansavimo sistema Vengrijoje. „Jei galiausiai negalime patys filmuoti ir turime lėšų tik filmo postprodukcijai, verčiau naudoti jau nufilmuotą medžiagą ir iš jos sukurti naują istoriją“, – sako filmo režisierius Palfi Gyorgy.
Prieš keliais sakiniais pristatant filmo siužetą reikia paminėti, kad pirmosios filmo minutės chaotiškos. Rodomi įvairūs atskiri kadrai ir išties sunku suprasti, kas dedasi. Netgi pagalvoju – nejaugi toks ir bus visas filmas? Matyt kaip eilinis žiūrovas tikėjausi tradicinio filmo formato (aišku, tokio nesusipratimo galima išvengti prieš filmą pasiskaitant jo aprašymą). Bet normalu, nes tokie kūrybiniai posūkiai kine ganėtinai reti. Po kelių filmo minučiu pagaliau galima susigaudyti, kas vyksta. Į pagalbą ateina ir filmo pavadinimas „Galutinis montažas“. Dabar jau nebesunku susieti mintį. Režisierius tarsi sumontuoja visus filmus iš naujo, sukurdamas tokią istoriją, kokios norėtų. O ta istorija visiškai paprasta. Tokia, kuri daugiau ar mažiau esti kiekviename filme. Be abejo, tai meilės istorija. Kaip vaikinas sutinka merginą. Netrukus matomos ir vestuvės, pirmieji šeimyninio gyvenimo ginčai, džiaugsmai ir nesėkmės. Atrodytų paprasta ir gyvenimiška, bet visas filmo žavesys kyla iš neįprasto montažo. Nuostabu, kaip šauniai režisierius atliko savo darbą, dėliodamas visiškai skirtingas ištraukas, skirtingus dialogus, bet sukurdamas vientisą, suvokiamą, naują istoriją. Viename kadre matome Vudį Aleną, kitame jo mylimoji jau virsta animacine Snieguole, o vietoj Vudžio netrukus atsiranda Čarlis Čaplinas. Tokie netikėti montažo sprendimai išties stebina ir juos įdomu sekti, kas gi toliau atsiras kadre, ar kaip režisierius išspręs vieną ar kitą situaciją. O tikri kinomanai gali pasitikrinti savo žinias pamėgindami atspėti iš kokio filmo paimtas vienas ar kitas kadras.
Nuolatinių personažų nebuvimas, tiesa, apsunkina filmo žiūrėjimą bei jo supratimą, nes galiausiai žiūrovui nėra su kuo susitapatinti, į ką įsijausti ir reikia įdėmiai sekti veiksmo eigą. Trumpai tariant, žiūrint filmą nepamiegosi. Bet galutinis vertinimas – sakyčiau – išties neblogai. Festivalio uždarymui itin tinkamas filmas, kuris tarsi apibendrina visą kino istoriją ir išrenka tik pačius svarbiausius kadrus, juos permontuoja, sukurdamas naują produktą, tarsi ankstesni filmų variantai nebūtų išbaigti. Toks netikėtas finansų trūkumo sprendimas tik dar kartą įrodo, jog nėra nieko neįmanomo, ir to, ko stiprus noras kurti filmus neįveiktų. Šaunuoliai!
Pabaigai pridedame interviu su filmo režisieriumi, norintiems sužinoti daugiau apie vengrišką kiną:
Bei itin trumpas anonsinis filmukas: