fbpx
Kino gidas

„Kino pavasaris“. Konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ spėjimai

Kadras iš filmo "Chameleono spalvos"
Kadras iš filmo "Chameleono spalvos"
Kadras iš filmo „Chameleono spalvos“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Atėjo pavasaris ir jau tuoj tuoj prasidės „Kino pavasaris“, tad mes, nieko nelaukę, skubame Jus supažindinti su dar nematytais filmais ir programomis. O filmų šiemet kaip niekad daug – virš dviejų šimtų, tad pavasarotojo kino gidas tiesiog būtinas, kitaip, žiūrėk, dar užlipsi ant kokio pernykščio iš po sniego lendančio…

Pradėsime nuo konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje mums bus rodomi Rytų ir Centrinės Europos debiutiniai arba antrieji režisierių filmai. Pasistengsime rasti pozityvių, aštrių akcentų turinčių filmų.

Rytų ir Centrinės Europos menininkai dažniausiai kuria apie tai, kuo gyvena, o gyvena vis dar postsovietinėmis nuotaikomis. Net keturi iš dvylikos konkursinės programos filmų pasakoja apie Sovietmečio pabaigos ir nepriklausomybės pradžios problemas. Žinau, ko norisi iš jų tikėtis: pilkų spalvų, lėto tempo ir slogios nuotaikos. Tačiau panašu, jog šiemet bus ne taip. Manau, kad būtent šie Balkanų filmai apie XX amžiaus 10-tą dešimtmetį ir yra daugiausia žadantys ir visai nekvepiantys didele drama.

Pirmasis – atidarymo filmas, su kuriuo tikriausiai dauguma jau susipažino. Tai rumunų režisieriaus Tudoro Giurgiu „Apie sraiges ir žmones“. Filme pasakojama apie netikėtai šalį užgriūnantį kapitalizmą, mažo miestelio kovą su juo ir netikėtą kovos būdą – spermos pardavimą sostinėje esančiam medicinos bankui. Visi žinome Balkanų humoro jausmą, su juo mus jau seniai supažindino Emiras Kusturica, tad ko galime tikėtis? Drąsaus, gaivališko, absurdiškai juokingo ir galbūt net artimo (juk postsovietmetis – dalykas pažįstamas) filmo. Blogiausia, kas gali nutikti, – filmui pritrūks drąsos, o kai trūksta drąsos, tai, kas turėjo būti juokinga, tampa, kaip čia pasakius, – dvigubai nejuokinga ir vietoj komedijos matome nevykusią parodiją.

Kitas Balkanų filmas – Emilio Christovo „Chameleono spalvos“. Emilis Christovas – tai operatorius, dirbęs kuriant filmą „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ (2008). Šių metų „Kino pavasaryje“ jis debiutuoja kaip režisierius. Jo filmas pasakoja apie vaikiną, kuriantį slaptųjų agentų tinklą. Po komunizmo griūties, jis naudoja šį tinklą norėdamas sukelti sumaištį valdžioje. Pats režisierius sako, jog jį įkvėpė brolių Coenų kūryba, o filmas referuoja į romaną „Talentingasis Misteris Riplis“. Tad galime tikėtis painios, siurealistiškos istorijos, galvosūkio, kurį išspręsti turėsime patys. Blogiausia, kas gali nutikti, tai per didelė garsių darbų įtaka, kuri, tikėkimės, nepavers filmo pseudointelektualia kultūrinių nuorodų mišraine.

Serbo Miroslavo Terzičiaus „Išganymo gatvė“ taip pat atrodo daug žadanti. Trileris – ganėtinai retai kuriamas žanras Rytų Europoje, o kaip tik įtempto veiksmo filmų šiai Europos daliai kartais ir trūksta. Skaitydamas apie šį filmą prisimenu rumunų trilerį „13 Tzameti” (2005) ir tikiuosi šiek tiek panašaus, paslaptingo filmo, kuriame Europietišką realizmą papildo Holivudinis veiksmas, o šaudoma ne bet kur ir ne bet kaip.

Paskutinis postsovietinėmis problemomis dvelkiantis konkursinės programos filmas – „Krivina“. Ši juosta pasakoja apie seno draugo paieškas Bosnijos provincijose. Režisieriui Igoriui Drljacai tai pirmasis pilnametražis filmas. Galbūt todėl jis toks trumpas – tik valanda su trupučiu. Ko tikitės iš šio filmo, drąsiai sakyti nesiryžtu. Jei draugo paieškos vyks pėsčiomis, – gali būti nuobodoka, tačiau prisiminkime Jimo Jarmuscho „Sulaužytas gėles“ (Broken flowers, 2005) – vis dėlto kokie netikėti gali būti paieškų atradimai.

Štai čia ir baigiasi paskutinio XX amžiaus dešimtmečio dvasia gyvenantys filmai ir, atrodo, baigiasi ir konkursinės programos perliukai.

Kadras iš filmo „Nenustok šypsotis“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Nenustok šypsotis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

O prie kitų rašome klaustuką.

Lenkai šiemet mums pristatys du filmus. Abu jie apie šeimų problemas. Jei reikėtų rinktis vieną, rinkčiausi „Mamos liūdesys“ – jis apie jauną šeimą ir atrodo mažiau slegiantis, tuo tarpu „Myliu“ palikčiau nuošaly.

Gruzinų „Nenustok šypsotis“ atrodo visai solidžiai. Tema – netikėta ir juokinga, tačiau filmas lyg ir paremtas tikra istorija apie moterį ir nemalonią jos patirtį „Mamų grožio konkurse“, tad ar nebus daugiau patetiškos užuojautos nei pasijuokimo iš absurdiškos situacijos?

Dar nustebinti gali „Mano šuo Kileris“ – tai slovakų filmas, kuris varžysis ne tik „Kino pavasaryje“, bet ir tarptautinio Roterdamo filmų festivalio konkursinėje programoje „Tigrai“. Tai  jau antrasis slovakų režisierės Miros Fornay filmas, todėl norintys susipažinti su jos stilistika gali pasižiūrėti filmą „Laputės“ (2009).

Likę trys užsienio filmai: „Rytų nostalgija“, „Rokeris“ ir „Sarajevo vaikai“ – kažkaip jau vien iš pavadinimų netraukia jų žiūrėti, tačiau, tikiuosi, kad klystu.

Žinoma, niekas nepamiršo, jog šiais metais „Kino pavasario“ konkursinėje programoje yra ir lietuviškas filmas – Kristinos Buožytės „Aurora“, kurio mes čia neklasifikuojame ir nepriskiriame nei prie perliukų, nei prie pilkų akmenukų, nes apie jį jau tiek kalbėta, tiek rašyta ir tiek jis visur rodytas, kad nemačiusieji (jei tokių dar yra), – be didelių įžangų – tiesiog būtinai turi nueiti jo pasižiūrėti.

 

Komentarai