fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Kino pavasaris“. Lietuviškos premjeros. Dokumentika

Kadras iš filmo „Ežerų dugne“  Kūrėjų archyvas
Kadras iš filmo „Ežerų dugne“
Kūrėjų archyvas

Tikriausiai ne kartą teko girdėti, jog lietuvių kūrėjų stiprybė – dokumentika. Apie aktyvumą kuriant jį puikiai liudija ir šių metų „Kino pavasario“ lietuviškų filmų premjerų programa. Visos keturios juostos – dokumentinės. Įdomu ir tai, jog jų kūrėjams – tai vienos pirmųjų patirčių būnant režisieriaus vietoje. Nepaisant to, tai dėmesio verti filmai, ir nors jų tik keturi – visi yra ganėtinai skirtingo pobūdžio ir pasižymintys temų įvairovę, tad kažką savo skoniui turėtų rasti ne vienas „Kino pavasario“ žiūrovas.

Akvilės Anglickaitės ir Irmos Stanaitytės „Ežerų dugne“ (2014) – itin tvarkingos struktūros juosta, nuosekliai pasakojanti apie keturis Lietuvos ežerus: Versminį, Ilgį, Baltuosius Lakajus ir Asveją. Susipažinimą su jais režisierės papildo keturių narų pasakojimais apie šiuos telkinius, t. y. kiekvienas žmogus pasakoja apie vieną ežerą, kuriame praleidžia daug laiko nardydamas ir jį stebėdamas. Toks sprendimas labai tinkamas žiūrovui, nes narų pasakojimai gerokai paveikesni nei sausa faktų kalba ir iš tikro leidžia susidaryti ežero, kaip veikėjo, paveikslą. Be abejo, pasakojimai lydimi įspūdingų vaizdų iš ežerų dugno, ir jei pirmas minutes girdimas povandeninis burbuliavimas skamba kažkaip juokingai, tai dar po kelių minučių – jau susilieja su dugno grožybėmis ir įtraukia žiūrovą į filmo vyksmą. Kitaip sakant, nors „Ežerų dugne“ galima pažinti ežerus, tačiau režisierės nenuklysta į edukacinio pobūdžio dokumentiką, o pateikia kiek mistišką ir netikėtą povandeninę istoriją, atspindinčią žmogaus ir jo ežero (o gal ežero ir jo žmogaus?) santykį. Autorės į pasakojimą tiesiogiai nesikiša, tad galima ramiai klausytis narų kalbėjimo ir kartu su jais grimzti į dugną bei apmąstymus, sukeliamus tikriausiai dar neregėtos ežerų dalies vaizdų, kurie neabejotinai nustebins.

Kadras iš filmo „Dviese“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Dviese“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Visai kitokius jausmus kelia  Neringos Medutytės ir Arnoldo Alubausko „Dviese“ (2013). Šiai trumpai dokumentinei juostai būdingas realizmas: du bičiuliai, Mindaugas ir Martynas, skirtingo charakterio, bet panašaus likimo žmonės – abu jie serga Dauno sindromu. Uždaresnis ir nerimastingesnis Mindaugas į Martyną žvelgia kaip į autoritetą, kuris turbūt geriausiai iš visų aplinkinių supranta savo draugą. Filme koncentruojamasi ne tik į pasakojimą apie nelengvą bičiulystę, bet ir apie abiejų vaikinų asmenines tragedijas: ir vieno, ir kito šeimoje artimieji susiduria su nelengvomis ligomis. Galima sakyti, jog šis filmas yra ne apie sindromu sergančius žmones, bet tiesiog apie kalbą. Nei Mindaugas, nei Martynas kalbėti nemoka, tačiau tai netrukdo suprasti interakcijų tarp draugų ir jų patiriamo skausmo. Tik gaila, jog juosta yra gana trumpa – nagrinėjamos temos išskleidžiamos, tačiau norėtųsi pratęsimo. Tai kompensuojama režisierių garsiniu komentaru filmo pabaigoje, kuris apibendrina kūrinį ir pasakoja apie asmeninį kūrėjo patirtą ryšį su istorija, tik lieka neaišku, ar tai tikrai reikalinga žiūrovui.

Kadras iš filmo „Lituanica paslaptis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Lituanica paslaptis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kito kūrinio, paliečiančio skausmą ir netektį (tik šįkart ne individualią, o visos tautos), režisūros imasi kino meno iš aktoriaus pusės jau ragavęs ir daugeliui žinomas Remigijus Sabulis. „LITUANICA paslaptis“ (2013). Kaip ir galima nuspėti, filme gilinamasi į Stepono Dariaus ir Stasio Girėno istoriją, paliečiamos ne tik lakūnų žūties įvairios versijos, bet ir pristatomas ankstesnis jų gyvenimo etapas, leisdamas nagrinėti šių dviejų žemaičių charakterius: lakūnai buvo skirtingo būdo, tačiau abu pasiryžę leistis į bendrą misiją. Kitaip nei prieš tai minėtuose filmuose, čia režisierius labai gyvas – pats regimas scenoje, vaikšto ir kalbina pašnekovus. Pasakojimo tempas itin greitas, gal net pernelyg – tai bus kaip tik besiskundžiantiems „lėtais filmais“, bet galimai nepatiks norintiems ramių kadrų interpretacijoms pergalvoti. Auditoriją į dvi dalis perskels ir Stepono Dariaus dienoraštį skaitantis Andrius Mamontovas – jis arba atrodys puikiai tinkamas Dariaus balso įgarsinimui, arba kels abejonių dėl žinomumo ir asociacijų su kitais projektais (bet ne „Lituanicos“ skrydžiu). Kad ir kaip būtų, juosta itin dinamiška ir stilinga. Pokalbius su amžininkais dažnai pertraukia archyvinė vaizdo medžiaga ar nuotraukos. „LITUANICA paslaptis“ sukels diskusijų, ypač dėl netikėto siužetinio vingio kūrinio pabaigoje, kai užkalbinamas bioenergetikas, kuris bando atkurti tragiškojo įvykio momentus ir bendrauti su žuvusiųjų vėlėmis. Režisierius teigia, jog visi žmonės jaučia, ir ekstrasenso pasirodymas – tikslingas. Vis tik neatrodo, jog tai derėtų prie likusios filmo dalies, kur, nors ir nagrinėjamas paslaptingas ir iki šiol neišaiškintas įvykis, kalbinamų žmonių pasakojimai vyksta kiek moksliškesne maniera.

Kadras iš filmo „Semme“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Semme“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Mokslinį/edukacinį su jausminiu stiliumi bando derinti Ernestas Samsonas filme „Semme“ (2014). Ir jam tai puikiai pavyksta. „Semme“ (išvertus iš prūsų kalbos reiškia „žemė“) – tai filmas apie lietuvių etnokultūrą, besisikleidžiančią per žymias asmenybes ir skirtingas jų interesų sferas. Garsiausias kalbinamas žmogus – visai neseniai iš šio pasaulio išėjęs Jonas Trinkūnas (jam ir skiriamas kūrinys). Kalbinami kartografas Tadas Šidiškis, tautodailininkas Algirdas Verseckas bei kiti etnokultūros atstovai. Įdomu, jog sferų gausa didelė, bet tai netampa kliūtimi. Nuo pasakojimo apie obliavimo ypatumus pereinama prie filosofinio pobūdžio diskusijų apie tradicijas, o jas pakeičia vaizdai iš baltiško stiliaus koncertų. Bet skirtingos dokumentikos dalelės nepaklysta ir susijungia į bendrą filmą, kuris pagamintas kokybiškai, tačiau nenugludintas iki galo, todėl yra alsuojantis ir gyvas. Režisieriaus balsas ir klausimai nėra tiesiogiai girdimi, tačiau pašnekovai, ar patys būdami puikūs kalbėtojai, ar tiesiog tinkamai prašnekinti, patraukia dėmesį ir leidžia mėgautis filmu net ir tiems, kurie neturi daug žinių apie etnokultūrą. Ši dokumentinė juosta turėtų rasti savo publiką, nes čia atsisakoma pretenzingumo, bet išlaikomas rimtas tonas, įtraukiant įvairius etnokultūros aspektus ir išlaikant šiltą bendravimą su žiūrovu.

Filmo „Ežerų dugne“ anonsas

Filmo „Dviese“ anonsas

Filmo „LITUANICA paslaptis“ anonsas

Filmo „Semme“ anonsas

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.