Nusiperku bilietą. Atsisėdu. Lėtai gęsta lempos. Leidžiamės žemyn. Pradedame važiuoti. Kita stotelė – Niujorkas.
Kelionės pradžioje – staigiai besikeičiantys naktinio Niujorko ir metro vaizdai. Trumpi pokalbiai apie miestą, kad Niujorkas – miręs, ne toks, koks buvo anksčiau. Apie jausmus, mintis, pastebėjimus, prisiminimus, kylančius esant traukiniuose . Važiavimas metro – puiki proga ir vieta atsigręžti į save, pabūti su savimi, ko neįmanoma padaryti važiuojant transportu viršuje, tenai – kitokie ir žmonės, ir potyriai. Kartu tai ir puiki erdvė pažiūrėti į kitus, paskaityti knygą, pasiruošti paskaitoms ar susirasti naują vaikiną. Kita stotelė – Los Andželas.
Tai muzikos miestas. Skirtingos spalvos metro linijos – skirtingi muzikos stiliai. Asmeniniai pasakojimai apie keliones metro, jo ženklų poveikį kuriamai muzikai, apie metro socialinį statusą. Kartu tai ir negyvas miestas, viskas jame netikra – netikri žmonės, butaforiški pastatai, metro stotelėse apima jausmas, lyg jos būtų laikinos, – viskas yra negyva. Kita stotelė – Tokijas.
Šalčio ir susvetimėjimo miestas. Ilgas važiavimas metro linija – aplink tik negyvas betonas ir metalinis narvas. Besirangantys lyg kirminai metro traukiniai. Žmonių jūra – niekad nesibaigiantis įlipančių ir išlipančių žmonių srautas. Ne visi telpa. Netelpantiems padeda stūmikai, kurie profesionaliai įgrūdą niekuo neišsiskiriantį individą į traukinį. Tokijuje traukiniai ir žmonės nevėluoja. Pasakojimai apie visišką vienatvę, kurios neužpildo nei šeima, nei darbas. Apie lūkesčių nepateisinimo baimę, depresiją, egzistencinę baimę, beviltiškumą, nesvarbumą, seksualinį priekabiavimą… Tokijo metro – ir daugelio savižudybių vieta. Kita stotelė – Honkongas.
Eilė baisių, mirtimi dvelkiančių n aukštų daugiabučių. Vienas po kito, vienas po kito – kaustantis betoninis šaltis. Honkongo žmonės ir metro – tai nesustojantis bėgimas nežinia kur. Visi bėga, lekia, skuba. Jei kas nors žmogui atsitinka – niekas nieko nepastebi. Tai pinigų uždirbimo ir karjeros miestas. Tad visai nekeista, kad Honkongo metro yra privatus, todėl atnešantis pelno. Jo plėtra trina paskutinius unikalius miesto bruožus. Miestas netenka savo veido. Kita stotelė – Maskva.
Išlipus iš metro užlieja maloni vasaros šiluma. Skirtingų metro stotelių lankymas ir jų istorijų klausymasis kartu su italų turistais. Akys raibsta nuo nepaprasto grožio metro stočių – visiška priešingybė šaltoms Honkongo, Tokijo ar Los Andželo stotelėms. Kiekviena – išskirtinė, unikali. Netikėtai užkluptų keleivių pasakojimai apie slėpimąsi metro požemiuose karo metu, apie penkiolika metų trukusias metro linijų ir stotelių statybas, baimes dėl teroristinių išpuolių, apie metro svarbą maskviečių gyvenime… Ir paskutinis italų turisto klausimas: „Kur čia galima nusipirkti marškinėlius su užrašu CCCP?“ Kita, galutinė, maršruto stotelė – Vilnius.
Lėtai užsidega lempos. Nenoriai kylame nuo kėdžių. Visi susimąstę lėtai einame iš daugiau nei valandai metro traukinio vagonu tapusios Vilniaus „Forum Cinemas Vingis“ kino salės. Visi kažką mąsto, vis dar važiuoja „Minčių traukiniais“. Aš taip pat lėtai ir nenoriai grįžtu į realybę ir pėsčiomis einu, kur man reikia, gaila, – Vilniuje nėra metro…
Tai jau antrasis Austrijos režisieriaus Timo Novotny filmas „Kino pavasaryje“. Pirmasis, „Besikartojantis gyvenimas“ (Life in Loops, 2006), buvo parodytas festivalyje prieš šešerius metus. Pirmojo nemačiau, o antrasis tiesiog sužavėjo. Galima kalbėti apie savotišką šventąją trejybę: geri, vizualiai tiesiog fantastiški, filmo kadrai, puiki elektroninė, emociškai paveikianti ir nuteikianti muzika (filmui muziką kūrė Austrijos grupė „Sofa Surfers“) bei geras turinys – įdomios žmonių mintys, pastebėjimai ar nutikimai.
Filmo operatoriai (pats Timo Novotny ir Jakob Barth) padirbėjo išties puikiai. Kamera žiūri į objektus iš netikėtų kampų ar perspektyvų – pavyzdžiui, pustuščio metro vagono stulpų judėjimo kadras ar jau minėtas važiuojančių Tokijo metro traukinių lyg sliekų raitymasis tarp geležies ir betono konstrukcijų. Verta paminėti, kad filme daug spalvų, skirtinuose metro dominuoja skirtingos spalvinės gamos (pvz., Tokijuje – šalta, stingdanti vienišumu žydra spalva). Vienas didžiausių filmo pliusų – lėti ir ganėtinai ilgi kadrai. Galima įsižiūrėti, mėgautis puikiais vaizdais. Iš pradžių tai savotiškai trikdo, nes esam pratę prie nesuvokiamai greito Holivudo filmų montažo, bet, pagavus filmo ritmą, tokie ilgi kadrai suteikia didžiulį malonumą. Aišku, filmo vizualumo perpasakojimas – beprasmis. Reikia pačiam pamatyti.
Muzikinė filmo pusė irgi puiki. Juk visgi tai muzikinis filmas. Tai jau ne pirmas Timo Novotny bendradarbiavimas su „Sofa Surfers“. Be abejonės, sėkmingas. Kaip ir kadrų lėtumas, ilgumas, taip ir muzika lemia nuotaiką. Kiekvieno miesto portreto savitumui, dvasiai atskleisti parenkama tinkama muzika. Iš pirmų akordų galima nuspėti, kad tai Tokijo metro, ar kad tai – Honkongo. Be abejonės, muzika nėra vien tik filmo fonas ar nuotaikos formuotoja, ji yra ir svarbus žmonių saviraiškos būdas – repuojantys keleiviai, muzikantai metro stotyse ir kt.
Kaip pats režisierius teigė, jis nenorėjo statyti filosofinio filmo, tai ne jo sritis, tačiau paprastų žmonių pastebėjimai, mintys yra gilios, įdomios ir verčiančios susimąstyti. Apima keistas jausmas, kad žmonių išsakyti pastebėjimai yra labai artimi ir kad pasaulis yra labai mažas. Visi esame panašūs, nesvarbu, ar esi iš Niujorko, Tokijo, Maskvos ar Vilniaus. Tuose pasakojimuose galime atpažinti save. Netgi galima rasti panašių ženklų kaip ir pas mus: lietuviškasis Tokijo metro stūmiko analogas – jei netelpi į autobusą/troleibusą, tave maloniai įstums pagyvenusio amžiaus moteriškė; klaiki, kaip dirbtinių Los Andželo pastatų, kai kurių miegamųjų rajonų architektūra; pirmi Honkongo kadrai per metro langą – n aukštų beveidžiai daugiabučiai, primena mūsų sovietinius monolitus; taip pat Tokijo savižudžiai – lietuviškuosius. Ir be abejonės – žmones slegianti vienatvė ir susvetimėjimas. Geriausiai filmo žmonių jausmus, mintis ir gyvenimus, bent jau man, apibendrina, epizodas su ant peties laikomu, išsigandusiu katinu, kuris klaikiai išsprogusiomis akimis nieko nesuprasdamas dairosi aplinkui tarsi klausdamas: kur aš, kas čia vyksta, kur mane neša?
Būtų galima apie filmą kalbėti daug, bet nebeverta. Mūsų mintys kaip tie metro traukiniai – vienos ateina ir išeina, kitos ateina ir vėl išeina – niekada nesustoja, judėdamos giliais proto tuneliais. Tad linkiu lipti vidun ir patiems įdomiai pasivažinėti „Minčių traukiniais“. Kelionė neprailgs. Kita stotelė…