fbpx
Festivalių filmai, Kino gidas, Kino pavasaris

„Kino pavasaris“. Siūlome to nepraleisti pro akis. I dalis

Kadras iš filmo „Glorija“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Glorija“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Kino pavasaris“ bus atidarytas Sebastiáno Lelio filmu „Glorija“ (Gloria, 2013). Kodėl žiūrėti? S. Lelio – tas kūrėjas, kuris ne tik vizualizuoja mūsų taip norimą analizuoti vidujybę, bet ir geba tylą paversti kalba. Tai šiuolaikinis, kad ir kaip populiaru ar nepopuliaru būtų sakyti, į kinematografiško režisieriaus rėmus telpantis, bet vis dar ieškantis kūrėjas. „Glorija“ pasakoja apie gerokai per penkiasdešimt ne perkopusią, o nugyvenusią moterį, kuri liūdną, taip bijomą vienatvę sugeba paversti  vienu dideliu vakarėliu. Tačiau, kad ir kaip banalu, Glorija yra moteris, o moterys, kai įsimyli tai…. Patys žinote, kas būna. Už šios stiprios, moteriškos, gaivališkos moters vaidmenį Paulina Garcia 2013 m. Berlyno kino festivalyje buvo pripažinta geriausia aktore.

Beje, labai geras, patogus ir, tikriausiai, mūsų darbą pakeisiantis „Kino pavasario“ organizatorių sprendimas. Pavyzdžiui, jei susidomėjote mūsų siūlymu pro akis nepraleisti filmo „Glorija“, apsilankę oficialiame festivalio internetiniame puslapyje galite susipažinti su kitų žmonių rekomenduojamais filmais.

Jau supratote, kas tai? Jau maža tradicija tapęs mūsų atsakymas Jums į visada šiuo metų laiku kylančius, dažnai lengvos panikos lydimus klausimus: „Ką verta žiūrėti? ir „Kodėl verta žiūrėti?“ Nors šio sąrašo geografija itin plati, kaip nacionalinio kino vėliavnešiai siūlome nepraleisti ir lietuvių darbų.

Švelniai kvepiančio pavasario ir įkvepiančių filmų „Kino pavasario“ metu!

Taigi, ką žiūrėti? Pirma dalis.

Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Žuvis ir katė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Žuvis ir katė“ (Fish and Cat, 2013) / Iranas / Rež. Shahram Mokri

Mėgstantiems avantiūras, siaubo žanrą, tikrai siūlome pažiūrėti iraniečio režisieriaus Shahramo Mokrio filmą. Visų pirma, žavi tai, jog visa istorija nufilmuota vienu kartu – „Bravura shot“, operatorius Mahmudas Kalari (vienas iš jo žinomiausių darbų – „Išsiskyrimas“ (A Separation, 2011). Filme pasakojama apie studentų organizuojamą aitvarų laidymo turnyrą ir… Apie kanibalizmą. Juostoje niekas neatitinka siaubo filmo žanro taisyklių, o iš kitos pusės – tai visų siaubo filmų mišinys. Matote? Įdomu bei verta pamatyti ir praplėsti savo kino akiratį.

„Vilko vaikai“ (Wolfskinder/Wolfschildren, 2013) / Vokietija / Rež. Rick Ostermann

Tai filmas apie vieną iš istorijos baltų dėmių, kurios nėra labai plačiai aprašomos, analizuojamos. Nors vilko vaikai – vokiečiai, tačiau jų likimai gana glaudžiai susiję ir su Lietuva. Kaip? Būdavo ir taip, kad, norėdamos išmaitinti savo vaikus, vokietės kai kuriuos vaikus atiduodavo lietuviams už maišą bulvių (neseniai išleistoje A. Šlepiko knygoje pasakojamos realijos vilko vaikų istorijos Lietuvoje, bet atsiminkite, kad tai ne dokumentinė knyga). Šią juostą siūlome žiūrėti ne tik dėl puikaus aktorių darbo, režisieriaus Ricko Ostermanno estetikos ir jaučiamo santykio su istorija, bet ir tam, kad balta istorijos dėmė išnyktų.

„Atleidžia tik Dievas“ (Only God Forgives, 2013) / Danija, Tailandas, Prancūzija, JAV, Švedija /  Rež. Nicolas Winding Refn

Režisierius jau spėjo suburti savo gerbėjų ratą Lietuvoje po filmo „Važiuok“ (Drive, 2011). Šį kartą juosta „Atleidžia tik Dievas“ – kietas riešutėlis visomis prasmėmis. Daug simbolių, įdomių, novatoriškų kinematografinių sprendimų. Šį filmą rekomenduoti norisi, bet taip pat ir baisu, nes kiekvienas iš Jūsų po filmo seanso gali ateiti ir trenkti mums per veidą. Suprantate? Šis filmas laviruoja ties riba: nerealu ir šlamštas. Ir kartais žiūrėdamas nesupranti – ar režisierius kažką nori pasakyti, ar tiesiog rodo, koks protingas jis yra. Tad kodėl rekomenduojame? Nes pažiūrėjus šį filmą, norisi sugrįžti dar ir dar, kalbėti, klausti.

Kadras iš filmo „Dalaso klubas“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Dalaso klubas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Dalaso klubas“ (Dallas Buyers Club, 2013) / JAV / Rež. Jean-Marc Vallée

Nuostabi vaidyba, gyvenimiška, makabriška, sukrečianti istorija. Po filmo seanso būsite įkvėpti bent kelioms minutėms pakeisti pasaulį, nes Jūs tai galite!

„Antrininkas“ (The Duble, 2013) / Jungtinė Karalystė / Rež. Richard Ayoade

Sušiuolaikinta Fiodoro Dostojevskio apysakos interpretacija. Ir, užbėgame už akių, rašytojo gerbėjų nenuvils, jei jie turės omenyje, kad tai sušiuolaikinta ir interpretacija. Manome, kiekvienas šioje juostoje susitapatins ar savo gyvenime ras paralelių su pagrindiniu veikėju Saimonu (Jesse Eisenberg) ar jo broliu dvyniu. Sakoma, kad teatras, spektakliai mums padeda analizuoti save, nes mūsų gyvenimai, poelgiai parodomi čia, mums prieš akis. „Antrininkas“ turėtų būti nebloga savianalizės terapija. Sėkmės.

„Žiema“ (Zima/Winter, 2013) / Lietuva, Rusijos Federacija / Rež. Cristina Picchi

Juk eiti pažiūrėti žiemos galime nesispyriodami. Pirmiausia dėl to, kad Lietuvoje jos nebuvo. Ši juosta – tai sezono portretas, kelionė per Šiaurės Rusiją ir Sibirą, pasakojanti apie viename atšiauriausių pasaulio klimato regionų gyvenančių žmonių mintis ir jausmus. Kodėl? Vaizdai… Nuostabu! Tai galima pavadinti estetiškai jausminga kelione, kuriai neprilygs jokie „Discovery“ kanalo pasakojimai.

„Lošėjas“ (The Gambler, 2013) / Lietuva, Latvija / Rež. Ignas Jonynas

Gyvenimas yra kinas, gyvenimas yra šventė, bet iš tiesų – gyvenimas yra žaidimas. O kas tą žaidimą pradeda arba stabdo? Aistra. Taigi „Lošėjas“ – juosta apie paprastą žmogų, kuris išgyvena aistrą ir leidžiasi jos vedamas. Bet iš tiesų… Na, ar išvis bereikia įtikinėjimų pažiūrėti šį filmą? Taip ilgai laukėme, pasiduokime aistrai!

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.