2012 metų balandžio mėnesį maištininkų radikalų grupuotė „Ansar Dine“ užėmė šiaurinę Malio dalį, į griežtą islamo teisės nelaisvę pateko ir mažo istorinio Timbuktu miestelio gyventojai. UNESCO paveldo sąraše esanti vieta visame pasaulyje išgarsėjo savo monumentaliais molio pastatais bei sienomis, istoriniais paminklais ir unikaliomis tradicijomis. Brutalių džihadistų interencija, nors ir truko mažiau nei metus, paliko nepataisomų pėdsakų – sunaikinta ne viena istorinė šventovė bei kapai.
Radikalistų įsiveržimas pasikėsino ir į didžiausią Timbuktu vertybę – jos gyventojus ir vietines tradicijas. Apie šių žmonių išgyvenimus pasakoja mauritaniečių režisieriaus Abderrahmane Sissako filmas „Timbuktu”.
„Kino pavasaris’15” programoje esantis darbas yra iš tų filmų, dėl kurių verta grūstis eilėse ir organizuoti dar ne vieną festivalį. Tai filmas, skirtas ne vien išprususiems, kokybišką kiną mėgstantiems žiūrovams, bet ir tiems, kurie pavargo nuo komercijos ir vakarietiškos kultūros. Tiems, kurie pasiilgo geros kinematografijos, vieno ištisinio kadro, kuris papasakoja milijoną istorijų. „Timbuktu” jau užsitarnavo savo šlovę laimėdamas gausybę apdovanojimų užsienio festivaliuose, negana to, buvo nominuotas ir Oskarui kaip geriausias užsienio filmas (pirmą kartą Mauritanijos kino istorijoje).
„Timbuktu” istorijos centras – nuo Timbuktu atokiau, dykumoje gyvenanti Satimos, Kidano ir jų žavingos dukrelės šeima, kuri laikosi nuošaliau nuo džihadistų užimto miesto ir ramiai gyvena savo klajoklių gyvenimą. Ryšį su pasauliu jiems palaiko modernūs mobilieji telefonai, o kasdieniai ritualai apima arbatos gėrimą, karvių ganymą, grojimą gitarą bei jaukų… tiesiog buvimą. Kitos „Timbuktu” istorijos sukasi pačiame miestelyje, kuriame įsiveržėliai verčia vietos moteris mūvėti pirštines ir kojines, uždraudžia bet kokias pramogas, muziką, futbolą, cigaretes ar netgi pasisėdėjimus gatvėje. Už svetimavimą ramadano metu baudžiama mirtimi, už dainavimą – 40 rykščių, o už žmogžudystę – mirtis. Viena ypač sukrečiančią filmo sceną – svetimavimu apkaltintos poros įkasimas į smėlį ir negyvai užmėtymas akmenimis, režisierius kažkada pamatė internete ir nusprendė perkelti į savo kuriamą darbą.
Kas labiausiai žavi žiūrint „Timbuktu” – jog režisierius atskleidžia vidines tiek įsibrovėlių, tiek vietinių gyventojų asmenybes, blogiečiai nėra tik blogiečiai, jie irgi žmonės, tik su neteisingomis gyvenimo motyvacijomis bei pasirinkimais. O labiausiai įkvepia tai, jog nepaisant džihadistų sėjamos baimės, Timbuktu gyventojai stengiasi toliau gyventi savo gyvenimą bei priešinasi įsibrovėliams. Geriausia šio pasipriešinimo metafora – uždraustojo futbolo žaidimas su nematomu kamuoliu.
Pabaigai, norėtųsi daugiau tokių filmų kaip „Timbuktu”. Filmų, kurie neteisdami mums parodo didžiąsias žmonijos problemas bei konfliktus. Filmų, kuriems svarbiausia atskleisti paprastų žmonių vidines dramas ir, pagaliau, filmų, kurie mus lavina ne tik puikiais kinematografiniais vaizdais, režisūra bei vaidyba, bet ir praturtina dvasiškai.
