„Kino pavasaris’16“ rodytą režisieriaus Nicholas Hytnerio filmą „Dama furgone“ („The Lady in the Van“) galima laikyti lengva komedija, prisotintą anglų sąmojo bei humoro. Žiūrovas nėra apkraunamas sunkiomis idėjomis ar mintimis, tačiau tai nėra ir filmas, kuris nepalieka nieko po savęs. Priešingai, jis skatina apmąstyti save ir savo aplinką.
Tuo tarpu „Dama furgone“ siužetas nukelia į 8 dešimtmečio Londoną, į gatvę, kurioje susibūrę gyvena inteligentai. Būtent čia savo furgoną nusprendžia sustabdyti ir kuriam laikui apsistoti pagyvenusi benamė Mary Shepherd. Tačiau šią moterį bename pavadinti būtų klaidinga. Jos elgesys, kalba ir požiūris radikaliai skiriasi nuo to, kokius įsivaizduojame benamius. Tai sudomino scenaristą Alaną Bennettą, kuris nusprendė papasakoti jo kieme įsikūrusios mis Shepherd istoriją.
Filme „Dama furgone“ pirmiausia dėmesį atkreipia sudėtinga laiko kaip dabarties akimirkos samprata. Istorijos pasakotojas Alanas Bennettas ją dėlioja iš ateityje likusių prisiminimų, kuriuos perkonstruoja savo nuožiūra. Todėl prieš pirmuosius filmo kadrus iškilęs užrašas „daugiausia tikra istorija“ („a mostly true story“) ne tik pateisina šį pasakojimo būdą, tai padaro ir pats pasakotojas. Tam tikras „Dama furgone“ vietas pasakotojas pabrėžia, jog „to nebuvo, tačiau tai būtų gražus gestas“, arba „tai galėjo įvykti“. Tokios frazės ir jo konfliktas su savimi sukuria įspūdį, jog žiūrovas stebi ne idėjas ar mintis, kurios yra atkurtos, bet mato pasakotojo prisiminimus, esančius jo galvoje, kurias jis čia ir montuoja. Todėl Alanas Bennettas, turėdamas tiek realių savybių, tiek fikcinių, tampa tuo, kuris pirmiausia padiskutavęs su savimi, atskleidžia mis Shepherd istoriją per savo perspektyvą.
Filmo protagonistę, mis Shepherd, yra sunku įtalpinti į bet kokius žinomus rėmus. Ji benamė, kuri gyvena furgone, tačiau parduoda smulkius daiktus, taip mėgindama užsidirbti, ir nekenčia siūlomos išmaldos. Ji intelektualė – laisvai kalba prancūzų kalba ir studijavo muziką. Ji nepriklausoma – savo geltoną furgoną stato ten, kur „nurodo“ šventoji mergelė Marija. Išgirdusi priekaištus atšauna, jog ji sena ir serganti moteris. Tačiau visa tai slepią jos praeities istoriją, apie kurią sužinoma iš menkų, retai filme paminimų detalių. O ši istorija kalba apie dar jauną mis Shepherd, kuri pasiekusi savo gyvenimo svajonės viršūnę turėjo jos atsisakyti dėl kitų žmonių užgaidos, o tiksliau, dėl susilaikymo savybės ugdymo.
„Dama furgone“ istorijos narpliojimas, žingsnelis po žingsnelio link mis Shepherd asmenybės atskleidimo, ir tampa pagrindiniu siužeto mazgu. Todėl filmas skatina pažvelgti į ją kaip į žmogų, kuris turi savitą požiūrį. Visi filmo veikėjai Shepherd neišskiria iš kitų, ją gerbia ir bendrauja su ja kaip su sau lygia. Tai iškelia mintį, jog intelektine prasme ji yra savoje aplinkoje, todėl joje lengvai pritampa, o ją išskiria tik socialinė padėtis, kuri apibrėžiama gyvenimu furgone. Todėl ši paliesta tema nemoralizuojančia forma lengvai stumteli žiūrovą pamąstyti apie savo aplinkoje matomus tokio likimo žmones.
„Dama furgone“ išskirtinis aspektas yra nestandartinė tema ir požiūrio kampas per kurį ji išplėtojama. Savito šarmo filmui suteikia ir pasakotojo diskusijos, pokalbiai su savimi, kurie įgauna humoro formą. Šį filmą galima laikyti skirtu mis Shepherd atminimui, todėl jis įgauna šviesią prasmę tiek pačiam scenaristui, Alanui Bennettui, tiek žiūrovams. Todėl išėjęs iš kino salės žiūrovas nebus užverstas prasmių našta ar detalių sunkumu, bet priešingai, o tai yra neįprasta, bet malonu.