Lotynų Amerika toli nuo Lietuvos ne vien geografine prasme. Neturime su šiuo žemynu iš pažiūros nieko bendra kultūrine prasme: jokių glaudžių istorinių ryšių, o temperamento skirtumai – milžiniški. Šio žemyno kino kūrėjai kalba ne vien iki skausmo nuspėjamomis muilo operomis, o ir dažnam lietuviui aktualiomis temomis, tokiomis kaip socialinė nelygybė, didelis nusikalstamumas, darbo jėgos išnaudojimas.
Išsiplėtusi „Kino pavasario“ programa, dedikuota lotyniškam kinui, aiškiai byloja augantį lietuvių žiūrovų susidomėjimą kinu iš Pietų ir Centrinės Amerikos. Režisierių Gastono Duprato ir Mariano Cohno filmą „Garbės pilietis“ („The Distinguished Citizen“) galima vadinti programos „In Latino“ pažiba.
Gyvenimiškoje komedijoje vaizduojamas Danielis Montovani – rašytojas, įvertinas Nobelio literatūros premija. Visada atsisakydavęs pakvietimų net į pačias vipiškiausias dūzges, jis nusprendžia vykti į gimtąjį Salasą (Argentina). Miestelio meras nori jam suteikti garbės piliečio vardą. Salasas tokia pat gūdi žemėlapyje nepažymėta provincija kaip koks Barbieniškio kaimas. Maža bendruomenė, ištisus dešimtmečius nesikeičia nei gyventojai, nei pats miestelis. Problemos tos pačios: žmonių psichologinis nepaslankumas, skurdas tiek buityje, tiek galvoje.
Vos pastatęs koją į keliasdešimt metų nelanką gimtinę, Danielis sutinkamas kaip tikras didvyris. Kur jis beeitų, visur nesibaigianti sveikinimų, susižavėjimo šūksnių, iškilmingų panfletų, vaišių, paskaitų fiesta. Tačiau salasiečiai ne tik džiaugiasi rašytojo pripažinimu, bet siekia išpešti naudos sau. Juk visi geriausių knygų personažai „pasiskolinti“ iš Salaso. Kiekvienas prototipas nori atsiriekti savo gabalėlį iš didžiulio Danielio Montovani torto.
Taip pagrindinis veikėjas atsiduria nepatogiose, dažnai absurdiškose situacijose. O absurdas virsta pagrindiniu konfliktu, karalius netenka karūnos ir paskelbiamas kone didžiausiu nusikaltėliu. Čia niekas nesistengia užgesinti gaisro, priešingai – pila dar daugiau žibalo į ugnį.
Tokių konfrontacijų dialogai prisodrinti juodojo humoro, grotesko ir ryškiaspalvių veikėjų akistatos. Tokios groteskiškos aplinkybės tik parodo, kad kartais nykštukai nesupranta, kokį milžiną turi. Taip, šį filmą galima suvokti kaip bukybės ir proto tamsybės satyrą.
„Garbės pilietiečio“ komedijos mintys gilios, intelektualios, tačiau priimtinos masėms. Kai kuriems mūsų juodojo humoro „meistrams“ reikėtų pasimokyti. Filmas tikrai yra komedija pačia gryniausia ir tauriausia šio žodžio prasme. Tikras grynuolis tarp kitų sintetinių surogatų.