„Kino pavasaryje“ geriausiu Europos debiutu pripažinto filmo režisierius R. Billinghamas: „Humoras yra vizualus“

Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ lankėsi žymus britų fotografas ir režisierius Richardas Billinghamas, kurio filmas „Rėjus ir Liza“ (Ray & Liz, 2018) Europos debiutų konkursinėje programoje laimėjo geriausio filmo apdovanojimą. Išgarsėjęs fotografuodamas savo tėvus, režisierius autobiografiniame filme grįžta į savo vaikystės metus, kai Didžiosios Britanijos ministre pirmininke buvo Margaret Thatcher. Gyvendamas vargingą gyvenimą, R. Billinghamas su humoru žvelgia į savo artimuosius ir jį supusią aplinką.

Kaip suprantu, fotografu tapote atsitiktinai.

Taip.

Studijuodamas vizualiuosius menus darėte nuotraukas eskizams?

Fotografavau tyrimui. Nuotraukas naudojau kaip pagalbinę medžiagą paveikslams. Fotografijas galėjau laisvai kopijuoti. Jeigu dabar bandyčiau nutapyti tavo portretą, tu nuolat judėtum. Fotografija man palengvino darbą. Todėl ir pradėjau fotografuoti.

Ar pamatę jūsų fotografijas, dėstytojai bandė nukreipti jus ta linkme?

Ne, niekas man to nesakė. Galiausiai pats tai supratau. Dėstytojas tau niekada nepasakytų, kuria kryptimi turėtum judėti. Aš pats šiuo metu dėstau universitete. Turiu studentų ir iš Lietuvos. Mes niekada to nemokome. Manau, jie man davė erdvės susivokti pačiam, ko noriu.

Pirmoji jūsų fotografijų knygą, išleista po vizualiųjų menų studijų Sunderlando universitete buvo „Rėjaus juokas“ (Ray‘s a Laugh). Kodėl pasirinkote tėvus savo fotografijų objektu?

Aš jų nepasirinkau. Aš dirbau prie daug skirtingų dalykų. Kūriau peizažus, fotografavau griūnančius pastatus. Tiesiog taip išėjo, kad mano šeimos fotografijos tapo sėkmingiausiomis. Jeigu parodyčiau visas savo fotografijas leidėjui, jis išsirinktų būtent šias.

Jūs ne vien išleidote knygą, bet ir 1998-aisiais sukūrėte dokumentinį filmą „Akvariumas“ (Fishtank). Dabar, po 20-ies metų režisavote pirmąjį savo vaidybinį filmą „Rėjus ir Liza“. Kodėl vis sugrįžtate prie savo tėvų?

Aš nemanau, kad vis grįžtu atgal. Aš išleidau knygą, sukūriau dokumentinį filmą, dabar šį. Tai – trys skirtingai darbai. Galbūt viena iš priežasčių yra ta, kad pats turiu tris vaikus, priklausau viduriniajai klasei, dėstau universitete. Tai mane privertė reflektuoti savo vaikystę. Filmas grįžta į laikotarpį prieš fotografijas ir rodo gyvenimą iki jų. Šis kūrinys privertė mane apmąstyti aplinką ir kontekstą, kuriame užaugau Thatcher eros metais. Negaliu prisiminti kito tokio filmo, kuris pasakotų apie šį laikotarpį iš asmeninės perspektyvos. Yra režisierių, kurie sukūrė apie tai filmus, bet tai nėra jų apmąstymai ar patirtys.

Jūsų dokumentinį filmą „Akvariumas“ per televizorių pamatė daugiau nei 2 milijonai žmonių. Kaip manote, kas juos taip patraukė jūsų kūrinyje?

Kai vakarais įsijungiu televizorių, matau daug policininkų dramų. Pradžioje pamatai lavoną, o tada žmonės turi išsiaiškinti, kas įvykdė žmogžudystę. Dažniausiai kaip įkaltį jie randa ginklą arba peilį. Visos šios istorijos labai vienodos ir nuobodžios. Per kitus kanalus rodo maisto gaminimo, sodininkystės programas. Retai pamatai ką nors kitokio. Galbūt kai televizijoje atsiranda kažkas panašaus į „Akvariumą“, žmonės įsijungia pažiūrėti. Manau, mes nuvertiname, kokie protingi yra žmonės. Mes tikime, kad jie nori žiūrėti vien šūdą (juokiasi). Kai kurie filmai, rodomi kino festivalyje, taip niekada ir nepasieks televizijos. Bet jeigu juos ten parodytume, žmonės žiūrėtų. Prieš 15 metų gyvenau Braitone. Mašinoje nuolat klausydavausi vienos privačios radijo stoties, kuri leisdavo man niekada negirdėtas dainas. Kiekvienas, kurį pažinojau, klausėsi šios stoties, nes ji mus supažindino su nauja muzika. Vieną dieną ją uždarė ir mes vėl buvome priversti klausyti šūdinos muzikos. Mes klausėmės nuostabių dainų, bet niekas iš to neužsidirbo pinigų. Galbūt panašiai vyksta ir su televizija.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Tiek dokumentiniame filme, tiek vaidybiniame į viską žvelgiate su humoru. Jūs nesijuokiate iš savo tėvų, bet suteikiate jiems humoro jausmą.

Humoras kyla iš skurdo. Taip privalo būti. Kitu atveju, žmones apima depresija ir jie nebemato gyvenime prasmės. Vergovės laikotarpiu, žmonės naudojo humorą kaip išlikimo mechanizmą. Jeigu pasikalbėtume su benamiu žmogumi gatvėje, jis tikriausiai turėtų geresnį humoro jausmą nei mes. Vidurinioji klasė per vakarienes naudoja žodžių žaismą. Toks humoras nėra vizualus, tai – tik žodžių virtinė.. Kai Liza sako: „Nustok tiek klausinėti, kvaily“, – humoras yra vizualus, panašus į vaiko.

Augdami vaikai gyvenimą mato kitaip. Ar augdamas galvojote, kad gyvenate normalų gyvenimą?

Nepasakyčiau, kad jaučiausi gyvendamas normalų gyvenimą. Negalvojau, kad esame tokie vargšai, nes turėjome televizorių. Bet tuo metu nebuvo interneto, tik per televizorių pamatydavome kelias reklamas. Taip ir susidarydavome įspūdį apie išorinį pasaulį. Mes nežinojome, kaip jis atrodė. Galbūt nebent suprasdavome apsilankę kelių klasės draugų namuose. Sunku atsitraukti ir susidaryti visos situacijos vaizdą. Gyvūnai, kuriuos filme patalpinu į narvus, neturi pasąmonės, suvokimo organų, kad galėtų suprasti, kokioje aplinkoje jie gyvena. Manau, kai buvau vaikas, jaučiausi panašiai.

Ar kaimynystėje gyvenančios šeimos buvo panašios?

Tokių buvo daugiau nei aš maniau. Didžioji dalis vaikų mokykloje buvo tokie kaip ir aš. Tik mes to nežinojome, nes jie tai slėpė.

Didžiojoje Britanijoje socialinio realizmo kinas yra populiarus. Ar jam priskirtumėte ir savo filmą?

Nežinau, galbūt. Socialinis realizmas yra visur. Trečiadienį nuėjau į jūsų Nacionalinę dailės galeriją ir joje jūs irgi turite socialinio realizmo paveikslų. Kai kurie iš jų yra geri. Kai ką nors sukuriu, pamirštu apie tai. Publika pati sprendžia, ką su tuo daryti. Aš negaliu to kontroliuoti.

Tačiau ar socialinis realizmas vis dar aktualus Didžiojoje Britanijoje?

Kenas Loachas prieš kelis metus sukūrė „Aš, Danielis Bleikas“. Žinau, kad jis labai manipuliuoja žiūrovų emocijomis, bet tuo pačiu yra išties geras. Jis sukuria politinės situacijos naratyvą. Kai filme vyras bando pasikalbėti su kažkuo esančiu valdžioje, jie iš karto pakviečia apsaugą. Juk jis net nešaukia. Atrodo, kad dabar nebegali nieko paklausti. Bent tai aš pasiėmiau iš šio filmo. O to nemačiau nei viename kūrinyje.

Ar tai vis dar vyksta jūsų šalyje?

Taip. Antradienį ar trečiadienį viešbučio administracija Londone norėjo, kad sumokėčiau už savo nakvynę iš naujo. Tačiau festivalis jau buvo viską apmokėjęs. Jie vis kartojo, kad mano sąskaita neapmokėta, bet pažiūrėjęs internete, pamačiau, kad visos mano išlaidos yra padengtos. Jie tiesiog kartojo tą patį, todėl po kurio laiko tiesiog išėjau. Jeigu būčiau toliau tęsęs pokalbį, jie būtų tiesiog iškvietę apsaugą, nesvarbu, kad aš kalbu su jais ramiu tonu. Jie taip sprendžia problemas.

Filme Jūsų beveik nėra. Visas žvilgsnis nukreiptas į tėvus ir jaunesnįjį brolį Džeisoną. Kodėl nusprendėte savęs nerodyti?

Aš esu ten, nes sukūriau filmą. Parašiau jam scenarijų ir režisavau. Aš jame esu ir taip, todėl neturiu būti fiziškai matomas. Jeigu per daug savęs įdėsiu, atrodys, kad darau asmenukę arba filmas taps narcisistinis.

Kaip jau minėtas režisierius Kenas Loachas kuria atviros politinės kritikos filmus, jūsų Thatcher erą vaizduojančiame kūrinyje ji beveik nėra matoma.

Aš visada kartoju savo studentams „parodyk ir nesakyk“. Žinau, kad kai kuriems žiūrovams pasirodė, jog kūrinyje nėra stiprios istorijos, bet aš nenorėjau kurti filmo, kuriame vilkčiau ką nors šalia. Negali visiems įtikti.

Ar filmavote originaliose lokacijose?

Filmavome tose pačiose lokacijose, kiek tik galėjome.

Mačiau jūsų 3 min. filmą „Sibiro tigras“, kuriame ironiškai kritikuojate nykstančių gyvūnų situaciją.

Turėjau tam tikrą periodą, kuomet naktimis žiūrėdavau prekybos kanalus, kurie mane tiesiog hipnotizuodavo. Vieną vakarą jame pamačiau vyruką, kuris pardavinėjo paveikslą. Tai man išties kiek priminė meno pasaulį. Sumažini tiražą, kad padarytum jį labiau išskirtiniu. Jeigu dabar nueitume į zoologijos sodą, ten pamatytume retų gyvūnų rūšis. Tai pabrėždami, jie parduoda produktą, todėl sudėjau šias dvi idėjas į vieną, nupirkau paveikslą ir sukūriau trumpą filmą. Žinoma, turėjau susisiekti su menininku ir gauti jo leidimą.