Ar buvote Žeimių dvaro sodyboje pasiklausyti kino garsų? Mes buvome. Tai jums atsakys ir patvirtins liepos savaitgalį vykusios kino stovyklos „Kinas ir garsas“ dalyviai. KINFO komandai taip pat buvo sunku atsispirti šios „Meno avilio“ ir asociacijos „Aikas Žado“ stovyklos kamerinės aplinkos traukai ir pabuvojusi ten ji skuba pasidalinti įspūdžiais.
Visų pirma, atsidūrus dvare ir jo prieigose, reikėjo ne ką nors padaryti, o tiesiog įsilieti į ramią stovyklos atmosferą. Prasibrovę pro juodų varnų pulką, besukantį ratus apie Žeimių miestelio bažnyčios bokštus, netikėtai pakliuvome į ramybės oazę tarp storo dulkių sluoksnio ir gausybės senienų. Tačiau ši ramuma buvo tik tariama. Ant pievos begulinėjantys renginio svečiai mus nukreipė į Žeimių dvaro Rūmų salę, kur šiemet vyko pagrindiniai stovyklos „Kinas ir garsas“ programos renginiai. Vėliau iš Godos Jurevičiūtės, vienos iš stovyklos organizatorių, išgirdome, kad jau ketvirtus metus iš eilės šis renginys vyksta Žeimių dvaro sodyboje ir kad keičiamos tik salės – renginys buvo pradėtas Svirne, mažesnėje Žeimių dvaro erdvėje, vėliau jos buvo plečiamos ir dabar perkeltos į Rūmų salę.
„Meno avilio“ projektų vadovas Dainius Makūnas pasakojo, kad renginio idėja gimė nejučia: „Organizavome projektus, pasikalbėjimus, diskusijas ir visa tai rengėme lauke. Tačiau visada viduje likdavo kažkoks kartėlis, kad lyg to laiko buvo ir per mažai – kažką nuveiki, pasikalbi ir jau reikia eiti namo. Jautėme laiko trūkumą ir tada panorome padaryti tokį renginį, kuriame jo būtų daugiau, – atvažiuoji, turi kelias dienas, rytoj tau nereikia į darbą, nereikia skubėti namo. Mes tiesiog norėjome turėti laiko pabendravimui.“ D. Makūnas dalijosi prisiminimais, kad iš pradžių „Meno avilys“ čia surengė vieną renginį – miestelio gyventojams rodė porą filmų: buvo atvežta technika, pastatytas ekranas ir parodyti filmai. „Mums tai labai patiko, tai buvo įsimintina naktis – žvaigždėta, giedra, rami. Ši erdvė mus sužavėjo – atsiguli aikštelėje, žiūri į žvaigždes ar filmą. Todėl, kai sugalvojome rengti šią stovyklą, pirmoji į galvą šovusi mintis, kur galėtų vykti stovykla, buvo Žeimiai. Ir čia esame iki šiol“, – sako vienas stovyklos organizatorių.
Atrodo, tokia stovyklos erdvė iš tiesų suteikia neįtikimų galimybių. „Mūsų tikslas buvo išvežti žmones iš Vilniaus ir pabūti kartu. Norėjome sukurti neformalią erdvę, padiskutuoti nebūtinai pranešimo temomis, ar tik tada, kai režisierius pristato filmą, ar pan., bet kad galėtume visi pereiti į kitą erdvę ir tęsti diskusijas visoje dvaro apylinkėje. Juk kartais salėje žmonėms nepavyksta užduoti klausimo, jiems nejauku, bet kai turi galimybę pabūti šalia kitoje aplinkoje, kartu pietauti, jiems tai padaryti yra paprasčiau. Mes siekiame žinių ir taip pat gerai praleisti laiką, pabendrauti“, – pasakojo G. Jurevičiūtė. D. Makūnas erdvių ir programos pasirinkimo temą papildo pasakojimu apie kiekvienus metus vykstančius pokyčius: „Pirmaisiais metais mus kankino jausmas, kad stovykloje lyg ir buvo per mažai renginių. Todėl kitiems metams paruošėme intensyvesnę programą, bet vėliau supratome, kad anksčiau ji nė velnio nebuvo per maža, nes čia labai smagu tiesiog pagulinėti ant žolytės, atsipalaiduoti. Kai programa intensyvi, norisi vis kažkur eiti, viską pamatyti ir visko būna per daug. Mes organizuojame šią stovyklą, kad ir mums patiems būtų smagu, o nereikėtų tiesiog atidirbti ir kažką padaryti. Todėl vėl pradėjome visus renginius rengti vienoje erdvėje. Visuomet stengiamės išplėsti žanrų ir formos įvairovę – kažkas kalba, pasakoja, parodo filmą. Norime, kad nebūtų nuobodu, bet ir nebūtų per daug kalbančių žmonių ar paties sėdėjimo.“
Šiais metais kino stovyklos svečiai galėjo visus jiems rūpimus klausimus užduoti Juozui Širvinskui, Domui Strupinskui, Pauliui Kilbauskui, režisieriams – Kristinai Buožytei, Tomui Smulkiui, kino tyrinėtojams – Natalijai Arlauskaitei, Lukui Brašiškiui, Jurijui Dobriakovui, menotyrininkui Tautvydui Bajarkevičiui, garso menininkui Andriui Rugiui ir kitiems. Būtina paminėti, kad tai buvo puiki proga artimiau pažinti ir vieną ryškiausių lietuvių kino režisierių, kino kritikų vadinamu lietuvių kino filosofu, kurio pavardę matėme šių metų stovyklos programoje, – tai Šarūnas Bartas.
D. Makūno paklausus apie iššūkius rengiant šių metų stovyklą, jis pasakojo, kad vienas jų buvo pasikviesti Šarūną Bartą. Iš nuogirdų ir prasitarus patiems stovyklos dalyviams, atrodo, kad jis čia buvo svarbus svečias… „Turėjau progą gyvai sutikti Bartą!“, – prasitaria vienas jų.
Vėliau organizatorius pasakojo, kad vienas iš jų tikslų yra į stovyklą atsivežti tuos žmones, kurie dirba ar kuria dabar, ir kurie padėtų atskleisti rengiamos programos temą: „Norime paliesti pasirinktą kino temų sluoksnį, taip pat su pakviestais žmonėmis pabendrauti patys ir leisti tai jiems padaryti tarpusavyje. Paprastai pas mus atvyksta ir kino profesionalai, ir netgi žmonės iš kitų sričių: akademikai, filosofai, istorikai. Taip čia naktį sėdint prie stalo ar ant suolelio vyksta neformalus tarpdisciplininis bendravimas.“
Paaiškėjo, kad šių metų kino stovyklos tema „Kinas ir garsas“ yra jau praėjusios stovyklos dalyvių, svečių ir pačių organizatorių diskusijų rezultatas. Toks atsigręžimas į viešą pokalbį vertingas visomis prasmėmis: „Kiekvienai stovyklai pasibaigus, mes darome aptarimą – ir su žiūrovais, ir su dalyviais. Tą patį turbūt darysime ir šiandien. Po visko jau kalbamės mes patys, stengiamės reflektuoti, pasidalinti pastebėjimais, kaip viskas pavyko. Iš to patys gauname nemažai grįžtamojo ryšio, nes visi diskutuojame, ir tada veikiame, bandome kažką keisti“, – dalijosi patirtimi D. Makūnas. Ši situacija rodo, kad stovykla pasižymi įdomia kamerine aplinka, kurioje kiekvienas iš svečių tiesiogiai prisideda prie renginio kūrimo.
G. Jurevičiūtės teigimu, publika, kuri susirenka į šį renginį, kinta tik iš dalies: „Kai kurie žmonės čia nauji, bet dažniausiai čia atvyksta labai daug tų pačių asmenų, todėl naujuosius svečius jau atpažįstame ir suprantame, kad jie čia pirmą kartą. Stovykloje galima sutikti ir pačių kino profesionalų, kurie čia atvažiuoja nebūtinai kaip pranešėjai, bet tiesiog kaip renginio svečiai. Juos galime įvardinti – Kristina Buožytė, Giedrė Beinoriūtė ir kt.“ Dalyvių skaičius stovykloje taip pat beveik pastovus, tačiau D. Makūnas prasitarė, kad kartais pagalvoja, kas būtų, jeigu čia susirinktų ne šimtas, o du šimtai ar trys šimtai žmonių… „Kažkaip stovyklos lankytojų skaičius labai nedidėja, o mes ir nedidiname jo dirbtinai“, – sako „Meno avilio“ projektų vadovas, – „Tai mums padeda viską organizuoti, nes visi žinome, ko tikėtis, žmonės mus pažįsta ir dėl to mums tik lengviau“.
Įsiliejus į renginio atmosferą, atrodė, kad visi kino mylėtojai čia susirinko dėl noro pabūti kartu, o pačios stovyklos jie laukė visus metus. Atvykome susipažinti su kino garsu ir pakliuvome į erdvę, kurios išorinė tyla visuose pakraščiuose slėpė savus triukšmus: skaitomus pranešimus apie kiną, vedamas kūrybines dirbtuves, atsakymų paieškas diskusijose…
Dėkojame už pokalbius stovyklos organizatoriams ir visai stovykloje susibūrusiai kino mylėtojų bendruomenei!