Paskutinį šių metų liepos savaitgalį „Meno Avilys“ ir „ŽemAt“ ir vėl sukvietė kino žmones: tiek dirbančius jo industrijoje, tiek rašančius apie jį, tiek mylėtojus, į Žeimių dvarą diskutuoti, žiūrėti ir aptarti Lietuvos istorinio kino svarbos. KINFO komanda atvyko į Žeimius vėlyvą penktadienio popietę. Iš pat pradžių buvome nustebinti ten tvyrojusios atmosferos: prie to prisidėjo pats dvaras, pastatytas 1787 metais ir jo sunkūs raityti laiptai. Iš karto įsimylėjome šią vietą. Kur ne kur sušmėžuodavo kino stovyklos savanoris, vienas iš jų mus palydėjo į mansardos menę, kurioje dar vyko Sonatos Žalneravičiūtės paskaita apie senuosius Vilniaus kino teatrus. Deja, pamatėme tik mažą dalį Vilniaus kino teatrų nuotraukų bei trumpą filmuką iš Lietuvos kino kronikų. Kasdien mindant Vilniaus gatves, pamirštame kur kažkada buvo senieji kino teatrai. O juk taip miela prisiminti! Išduosiu mažą paslaptį jaunesniajai kartai: sovietiniais laikais Sereikiškių parko viduryje buvo pastatytas tik vasarą veikiantis kino teatras. Gaila, bet pagal dabartinį Sereikiškių parko atstatymo planą, nenumatyta nurodyti „Vasaros“ kino teatro buvimo vietos.
Foto Gita Rainė
Po mielų pašnekesių prie pietų stalo patraukėme į Europos Humanitarinio Universiteto Akademinio medijų departamento dėstytojo Andrėjaus Gornyh paskaitą apie šešiasdešimtųjų metų sovietų kino antistalinistinį herojų. Iš tikro, tikėjomės truputi kitokio turinio. Galvojome, kad bus pabrėžtas antikomunistinis personažo vaidmuo. Paskaitos metu paaiškėjo, kad antistalinistinis herojus yra ne kas kita, o tiesiog vieno herojaus nebuvimas šešiasdešimtųjų metų „THAW“ įvardintame žanre. Tam įrodyti buvo pasitelkti keturiasdešimtųjų metų filmai apie Staliną, kuriame jis vaizduojamas, kaip „Tautos tėvas“. Po Stalino mirties, atėjus naujai erai, vienas teigiamas herojus buvo pakeistas į grupę veikėjų. Pats požiūris į komunizmą pasikeitė – komunizmas tapo menišku pasaulio sukūrimu. Inteligentai, kurie prieš tai trukdė kurti komunizmą, jau buvo pajungiami šiai ideologijai palaikyti. Stalino laikais, masės pradėdavo veikti tik gavusios „batiuškos“ nurodymus, tuo tarpu šešiasdešimtųjų metų kino herojai, norėdami išgyventi ir kurti geresnį rytojų, turėjo veikti kartu. Keičiasi ir filmų temos: išliko karinis kinas, bet dėmesys telkiamas ne į kovą su priešu, o į vidinius grupės santykius. Filmuose pabrėžiama kooperatyvinė sėkmė – tik būdami kartu galime įveikti priešą. Toks grupinių herojų įsivaizdavimas yra visiškai priešingas Vakarų kine tuo metu įsitvirtinusiam herojui – individui.
Toliau paskaitų estafetę perėmė Gornyh kolegė iš Europos Humanitarinio Universiteto Almira Ousmanova, savo pranešime bandžiusi atskleisti meilės ir intymumo temas šešiasdešimtųjų metų sovietiniame kine. Tais laikais seksualumas kine buvo laikoma buržuazine atgyvena ir vyravo įsitikinimas, kad meilė gali egzistuoti be fizinio artumo. Nors profesorės rodytos filmų ištraukos byloja ką kitą: ištraukoje iš 1967 metų filmo „Komisarė“ buvo parodytas moters šaltakraujiškumas ir sugebėjimas pasipriešinti vyrams, taip pat rodyta meilės scena lovoje iš „Ir dar kartą apie meilę“. Pasak pranešėjos, abiem aktoriams (ypač vyrui) vaidinti sceną lovoje buvo labai sunku; iki šešiasdešimtųjų metų atviresnių meilės scenų ekrane buvo labai mažai. Visgi parodytos dvi ištraukos suintrigavo ir sukėlė norą bent akies krašteliu žvilgtelėti į Sovietinį kino palikimą.
Foto Gita Rainė
Vėliau Mantas Kvedaravičius pakvietė pasižiūrėti filmą „Barzakh“. Apie jį jau buvo daug rašyta, kalbėta ir diskutuota, todėl per daug išsiplėsti nesinorėtų. Kas dar nematėte šio filmo, tikrai pažiūrėkite. Lietuviai puikiai moka kurti dokumentiką.
Po filmo peržiūros buvo diskutuojama apie istorijos įtaką kinui. Jautėsi pasidalijimas į dvi stovyklas: istorikų ir menininkų. Menininkams atstovavo režisieriai Giedrė Beinoriūtė, Lina Lužaitė ir Kristijonas Vildžiūnas. Moderatorius Tomas Vaiseta bandė išsiaiškinti, kiek svarbūs yra istoriniai faktai, kokia yra menininko atsakomybė kuriant istorinius filmus. Režisieriai laikėsi nuomonės, kad istorija tėra apipavidalinimas filmo siužetui. Kaip sakė G. Beinoriūtė: „Istorinis kontekstas reikalingas tik tam, kad geriau atskleisti norimą papasakoti istoriją. Juk filmas yra apie žmonių santykius, kurie buvo anksčiau, yra ir dabar. Mano filmo „Balkonas“ esmė buvo ne atkurti ir pavaizduoti gyvenimą Sovietiniais laikais, o papasakoti meilės istoriją. Tų laikų kontekstas buvo tik fonas, kuriame galėjau tą padaryti.“
Man rodos, diskusija taip ir liko neišsemta, nes istorikai norėtų matyti tikslesnius faktus filmuose, o menininkai nori pasakoti savo istorijas ne dėl factum per se, o tam, kad išreikštų meninę tiesą, kuri ne visada eina koja kojon su istoriniais faktais.
Po turiningų ir įdomių paskaitų diena buvo užbaigta grupės Luum koncertu. Tai Vlado Dieninio ir Andriaus Grigorjevo eksperimentinės, elektros akustinės muzikos projektas, kuris dvaro aplinkoje labai susiklausė.
Foto Jorigė Kuzmaitė
Šeštadienis prasidėjo jaunosios archeologės Sandros Bogdanovos paskaita, skirta Lietuvos archeologiniams archyvams. Po jos pranešimą skaitė, mano nuomone, vienas iš stovyklos vinių, Lukas Brašiškis. Jis pristatė, kaip yra kuriamos naujos kino istorijos, nenaudojant video kameros. Daroma yra taip: imami jau nufilmuoti kadrai, dokumentika, namų vaizdeliai, kitų žmonių sukurti filmai, jie sumontuojami iš naujo, sukuriant visiškai naują prasmę ir naują istoriją. Brašiškis, norėdamas pabrėžti montavimo svarbą paminėjo garsųjį Levo Kulešovo eksperimentą su aktoriaus Mosžuchino nuotrauka: žiūrovui buvo įteigta tai, kad Mosžuchinas žiūrėdamas į skirtingus objektus (sriubos lėkštę, merginą ir karste gulinčią mergaitę), turi nevienodas išraiškas. Pirmiausia, žiūrovai matydami Mosžiuchiną žiūrint į mergaitę karste, sakydavo, kad jo išraiška yra liūdna; kai jis žiūrėdavo į merginą, žiūrovai sakė, kad jis šypsosi; žiūrėdamas į sriubą – jis buvo alkanas. Iš tikro, visuose kadruose buvo naudojama viena ir ta pati aktoriaus nuotrauka, priklausomai nuo kitų kadrų žiūrovai įvardino aktoriaus emocijas. L. Brašiškis taip pat paminėjo tokius filmų pavyzdžius, kaip Adriano Brunelio „Kertant Didžiają Sagradą“ ir Jozefo Kornelio „Rose Hobart“ (per Kornelio filmo premjerą, Salvadoras Dali dar nesibaigus filmui atsistojo ir pasakė, kad Kornelis pavogė jo pasąmoninę idėją. Šis sakinys : „Pavogei mano pasąmoninę idėją“ dažnai buvo girdimas stovyklos metu ir tapo savotišku sąmoju). Dokumentinių kadrų ir jau filmuotos medžiagos naudojimas leidžia grąžinti kinematografinę atmintį ir kartu jau egzistuojančias kino istorijas perkurti į naujas. Pavyzdžiai galėtų būti J. L. Godardo filmai „Historie(s) du cinema“. L. Brašiškio paskaita labai atitiko stovyklos temą – vėliau žiūrėti M. Drygo „Svetimi laiškai“ ir A. Stonio „Varpas“ buvo kuriami naudojant jau nufilmuotą dokumentinę medžiagą. Šis pranešimas leido iš naujo įvertinti filmuotos dokumentikos ir permontavimo galimybes.
Toliau sekė Romo Zabarausko pranešimas, kuriame buvo bandoma sujungti filmus, pakeitusius realią istoriją, ir naujas technines filmų platinimo galimybes. Valeria Gluhova savo pranešime pristatė vizualinės prievartos kitimo aspektus (nuo filmų apie vampyrus iki snuff). Vakarop visi skubėjo į Maciejaus Drygo filmo peržiūrą.
Jau visai sutemus Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius Gintautas Mažeikis pristatė gonzo žurnalistiką. Gonzo – tai žurnalistikos žanras, kuriame atvirai pripažįstamas žurnalisto subjektyvumas vertinant temą, žurnalistas tampa centrine figūra, per kurią yra pasakojama istorija. Šį žanrą aprašė ir išpopuliarino Hunteris S. Tompsonas, „Rolling stones“ žurnalistas. Hunteris sakė, kad nėra objektyvios realybės, todėl nereikia apsimesti, kad tikrovę galima aprašyti objektyviai, reikia rašyti subjektyviai, pasitelkti emocijas, asmenines patirtis, humorą ir sarkazmą. Pasirėmęs V. Faulknerio frazę: „Fikcija yra geriausias faktas“, jis pats kuria įvykius ir sugalvoja nebūtus faktus. Svarbus gonzo žurnalistikos elementas yra tyrimas veiksmu (action research), kurio metu žurnalistas įsitraukia į įvykių sūkurį ir pats kuria įvykius, pavyzdžiui nueina į barą ir trenkia ten sėdinčiam žmogui, tada žiūri, kaip pastarasis reaguoja. Toks veiksmas jau yra action research. Gonzo žurnalistika įtraukia ir antropologinius tyrimo metodus, tai dalyvavimas stebint (participant observation) – ne tik būti tyliu stebėtoju, bet dalyvauti kartu su grupe, tam kad suprastum, kas vyksta. Po išsamaus gonzo pristatymo, sekė dokumentinio filmo apie Tompsoną peržiūra. Verta paminėti, kad Tompsonas buvo įspūdingas asmuo, vienu metu sugebėjęs šnioti heroiną, LSD, marihuaną ir kitus narkotikus, norėjęs tapti Apseno (JAV) šerifu, ėmęs interviu iš prezidento R. Nixon tualete ir t.t., todėl filmas, pristatantis jo gyvenimą, įtraukė. Po peržiūros H. Tompsono vardas buvo dar ilgai minimas ir, manau, grįžusiems iš stovyklos, jis dar ilgai liks atmintyje. Beje, jei jus sudomino gonzo žurnalistika, galite pasižiūrėti šiuolaikinius gonzo bandymus – Louis Sebastian Theroux dokumentiką. Vienas žymiausių jo filmų yra „The most hated family in America“.
Foto Gita Rainė
Sekmadienio rytą nuskubėjome klausytis Audriaus Stonio pasakojimo apie jo naująją juostą, kuri vadinasi „Po ąžuolo šaknimis“. Tai – istorija, kuri susieja Antrą pasaulinį karą su šiomis dienomis. Rusams okupavus Lietuvą 1941 metais, vienas ūkininkas prie savo namų rado negyvą rusų kareivį. Bijodamas tuometinės vokiečių valdžios ir rusų, žmogus nusprendė palaidoti jį griovyje. Praėjus vokiečių kareiviams, tas pats ūkininkas savo kieme rado sužeistą vokiečių kareivį, kuris jau merdėjo. Bijodamas būti rusų apkaltintas vokiečių gynimu, tas pats žmogus vėl palaidojo kareivį griovyje, o tam, kad prisimintų, kurioje vietoje abu kareiviai palaidoti, pasodino toje vietoje ąžuolą. Žmogus apie tai, kad ąžuolas slėpė dviejų kareivių kūnus, papasakojo tik savo sūnui. Atgavus nepriklausomybę, sūnus nusprendė atkasti palaikus ir sužinoti dviejų nežinomų karių tapatybes. Šis filmas ir yra ieškojimas tų kareivių praeities ir dabarties. Tikrai nesuklysiu pasakiusi, kad labai nekantraujame pažiūrėti šį filmą.
Tuo tarpu stovyklos metu rodytas A.Stonio filmas vadinasi „Varpas“. Tai filmas apie Platelių ežere paskendusį varpą, kuris, pasak legendos, sekmadienį jo broliui dvyniui skambant bažnyčioj, žmonišku balsu atsišaukia, todėl įkišus galvą į Platelių ežerą, galima išgirsti varpo šauksmą. A.Stonys, deja, nesėkmingai bandė surasti varpą ežero dugne. Kaip per filmo pristatymą kalbėjo pats režisierius: „Kartais atrodė, kad varpas yra visai šalia, toks jausmas, kad tikrai velnias laiko jį paslėpęs nuo mūsų.“ Seni miestelio gyventojai nelabai noriai kalbėjo apie varpą, daug žmonių iš viso neprisiminė jo, ir apskritai, susidarė nuomonė, kad varpo iš viso nebuvo. Iš tikro, filme varpo ieškojimas tampa nebe toks svarbus, esmė yra tai, ką kalba kaimo gyventojai, kaip jie prisimena ar pamiršta senuosius pasakojimus apie varpą. Žmonės nebeatmena senų legendų, numarina jas. Visada gaila matyti mirštančias tradicijas. Nors filme lieka truputis vilties: vienai senai moteriai nuskendęs varpas vis dar yra svarbus ir jai dėl jo neramu, ji prašo surasti varpą ir grąžinti į žmonių pasaulį. Vilties suteikia ir mažieji mokinukai, kurie ne tik kad tiki varpo egzistavimu, bet ir patys pradeda kurti naują mitą apie jį. Kas žino, gal tie mitai išaugs ir vėl atgaivins senojo varpo legenda.
Foto Jorigė Kuzmaitė
Baigus žiūrėti filmą, žmonės pradėjo po truputį traukti namo. Buvo liūdna palikti dvarą, jau spėjusį prisijaukinti Lietuvos kino žmones. Gaila, kad geri dalykai baigiasi, bet kino stovykla visiems mums davė ne tik naudingos informacijos, bet ir vilties kad senasis lietuviškas kinas, tradicijos ir kultūra nebus užmiršti ne tik mūsų atmintyje, bet ir kino juostose.
Didelis ačiū organizatoriams už tobulai suorganizuotą stovyklą, įdomias paskaitas, gražiausią Lietuvoje dvarą, draugišką aplinką ir skanų maistą.