fbpx
Naujienos

Kino teatruose rodomas „Per Arti“ – „Tai filmas kiekvienam žmogui“

Kadras iš filmo PER ARTI.

Austėjos Urbaitės debiutas „Per Arti“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose ir gauna pirmuosius įvertinimus bei atsiliepimus. Žiūrovai dalinasi, kad lengva su filmu susitapatinti, nes jis kalba universalia kalba ir apie bendražmogiškus dalykus – tokius, kaip santykiai šeimoje, ryšys su vaikais, meilė ir egoizmas. Ne vienas dalinosi, kad filmą norisi pamatyti ir antrą kartą.

„Jautrus, artimas, švelnus priėjimas prie jautrių temų, nelengvų klausimų, nagrinėjimas ribų, kas yra per arti ir kas yra per toli,“ – po filmo kalbėjo aktorė Aistė Diržiūtė. „Man atrodo, kad tai filmas kiekvienam žmogui, nes kiekvienas mes turime santykį su tėvais ir galbūt jau santykį su vaikais.“

„Filmas sukėlė labai daug jausmų, labai daug klausimų, apie kuriuos norisi galvoti ir su jais norisi pabūti. Labiausiai galbūt apie ryšį – apie tai, kaip ryšys mezgamas, apie tai, kaip sunku jį megzti, apie tai, kad yra įvairiausių būdų – tinkamų ir netinkamų – tą ryšį megzti. Ryšys mums, žmonėms, yra labai svarbus ir, žinoma, jis yra labai svarbus vaikams,“ – įspūdžiais dalinosi aktorė Kristina Savickytė.

„Gromulavau „Per Arti“ porą dienų – vis dar nesuvokiu, kas turi dėtis 32 metų žmogaus galvoje ir širdyje, kad jis sukurtų tokios brandos filmą. Apie įvaikinimą, apie kultūrų skirtumus, apie pavydą, apie savininkiškumą, apie motinystės demonus ir šviesą, apie moralę, apie meilę, apie gebėjimą išlikti žmogumi,“ – rašė savo socialinių tinklų paskyroje rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.

Kadras iš filmo „Per arti“
Fralita Films

„Tikrai pagauti gerai psichologiniai momentai apie patį (įsivaikinimo) procesą. Pirmoji pažintis tarp vaikų ir tarp suaugusiųjų įvyksta per pyktį, o ne per džiaugsmą. Pykstama dėl to, kad tai atrodo labai rimta,“ – po filmo premjeros sakė psichologė-psichoterapeutė Agnė Matulaitė.

„Labai svarbu šiame filme – kad ne visų meilė yra tokia pati, kad ne visi išreiškia meilę taip pat, nes ne visi ją pajuto taip pat. Nesvarbu, kuria kalba kalbi – lietuviškai ar prancūziškai, svarbiausia – kalbėti meilės kalba,“ – išreiškė rašytoja Jurga Vilė.

„Tai pirmas lietuviškas filmas, kurį norėsiu pažiūrėti dar kartą. Pabūti tam pasauly, kuris daro mane geresniu. Filme tiek daug vidinės šviesos, tiek gerumo,“ – savo įspūdžiais dalinasi kitas filmo žiūrovas.

„Tai yra labai meditacinis filmas, labai gražus. Mąstau, ar šis filmas galėtų kam nors nepatikti – galbūt labai nuobodžiam žmogui. Mano vaikai jau dideli, bet tai, kas yra rutuliojama, kas kvestionuojama filme, man yra labai artima ir labai suprantama. Ir aš manau, kad tai bus suprantama visiems, nes tai yra tikra, tai yra tikras gyvenimas,“ – dalinosi rašytoja ir jogos praktikė Eva Tombak.

Filmas pasakoja apie prancūzus Žakliną ir Leoną, kurie įsivaikina lietuvius vaikus ir laikinai į šeimą priima studentę Gabrielę, kad padėtų vaikams susišnekėti, mokytų juos prancūzų kalbos, prisitaikytų prie aplinkos. Tačiau greitai šeimos idilė sutrikdoma kultūrinių skirtumų, nesuderinamų auklėjimo metodų, bei kovos dėl vaikų prisirišimo. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka aktorė Dovilė Kundrotaitė ir prancūzų aktoriai Anne Azoulay bei Arthur Igual. Filmo vaikus įkūnija neprofesionalūs aktoriai Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius.

Komentarai