Kinomaistas.lt pristato naują savo komandos narį – Aleksandrą Rimdžių, kuris nepatingėjo ir pateikė savo geriausių filmų dešimtuką bei trumpai pristatė savo kino manijos šaknis.
Turbūt mano, kaip sinefiliškų polinkių turinčios ypatos, kino kelias šia prasme visiškai nesiskiria nuo kitų mano kartos atstovų: būdamas mažas per LNK kiekvieną šeštadienį žiūrėdavau „Holivudo žinias“, tą pačią dieną tarsi maldaknygę griebdavau „TV anteną“ ir beveik buvau pasiruošęs plėšt filmų anonsų puslapius ir godžiai grūst gerklėn – kaip mane žavėjo jų kuriama intriga. Pamenu nakvikiškas naktis belaukiant elito ir snobo kino laidų ar Oskarų apdovanojimų ceremonijų – iki internetinėje eroje tai buvo vos ne sakralaus laukimo ir atpildo vakarai.
Sunku kategorizuoti, kokie filmai jūsų nuolankiajam tarnui patinka: žinoma, stengiuosi pažiūrėti kuo daugiau klasikos, nes juk reikia, kino, apie kurį kalba išsilavinę dėdės megztiniais su apykaklėmis, bet mėgstu ir (kartais net labai) prastą kiną. Labai vertinu Luisą Bunuelį, Larsą von Trierą, Aki Kaurismakį. Na, o pagrindinis subjektyvus vertės kriterijus – momentalus filmo poveikis. Pagal tai ir sudėliojau savo dešimtuką. Skanaus.
1. „Atmerk akis“ („Abre los ojos“, 1997). Režisierius Alejandro Amenábaras
Puiki fantazija apie princą ant balto žirgo, nelauktai pasisuka pačiu blogiausiu keliu. Tarsi kraujo lašas į pieno bidoną atsiritę įvykiai sugriauna patogų donžuano pasaulį it kortų namelį.
2. „Dogvilis“ („Dogville“, 20003). Režisierius Larsas von Trieras
Ar visuose mumyse glūdi gėris, ar gavę tam tikrą galią prieš kitą sugebėtume tuo nepiktnaudžiauti? Į galvą lenda palyginimai su Marinos Abramovič vienu iš performansų bei Stratsfordo eksperimentu.
3. „Amelija iš Monmartro“ („Le Fabuleux Destin d’Amélie Poulain“, 2001). Režisierius Jeanas-Pierre’as Jeunetas
Kažkoks mąstytojas „Amelija iš Monmartro“ pavadino paskutiniuoju kažką naujo pasiūliusiu kino darbo. Tenka sutikti ir dėl to filmas dar nuostabesnis, svajingesnis, estetiškesnis ir novatoriškesnis.
4. „Kovos klubas“ („Fight Club“, 1999). Režisierius Davidas Fincheris
Itin vizualus, šmaikštus ir taiklus šiuolaikinio vyriškumo komentaras, kurį kiekvienąkart žiūrint galima išvysti vis kažką nematyto.
5. „Bohemos gyvenimas“ („Via la boheme“, 1992). Režisierius Aki Kaurismäki
Sunku rasti tokiu rūpesčiu ir supratimu žmogų apgaubiantį režisierių kaip A. Kaurismaki, o kur dar iš kiekvieno kadro dvelkianti zefyro švelnumo ironija. Jokiame kitame filme tai nėra taip sodru ir ryšku.
6. „Arizonos sapnas“ („Arizona dream“, 1992). Režisierius Emiras Kusturica
Puiki vaidyba, scenarijus, charakteriai ir įstabios atskiros scenos.
7. „Negyvėlis“ („Dead Man“, 1995). Režisierius Jimas Jarmuschas
Pasakyčiau tą patį, ką minėjau aukščiau esančio punkto atveju, bet tai reikėtų keliskart suintensyvinti. Kiekvienas filmo kadras – tai tarsi kruopštaus dailininko potėpis, sodrus, apgalvotas ir daugiasluoksnis + kerintis garso takelis.
8. „Išpjovimas“ („Excision“, 2012). Režisierius: Richardas Batesas Jr.
Šį filmą vertinu už jo poveikį. Tai galingas, uždelsto veikimo emocinį užtaisą talpinantis šedevras. Atrodo, kad tiesiog dar vienas įtraukiantis ir perversijų nestokojantis filmas, tačiau tik praėjus kelioms valandoms po jo peržiūros prasideda: atrodo, tuoj tuoj ir apsiverksi nuo situacijos absurdiškumo ir kartu universalumo. Eroje, kurioje nuolat kalbama apie simuliakrus ir tai, kad nebesugebame įsijausti į kitą kine tai – kažkas nuostabaus. Tai nutiko tik kartą, o gaila.
9. „Smagūs žaidimėliai“ („Funny games“, 1997). Režisierius Michaelas Haneke
Filmas, kuris išties keičia požiūri net į „netikrą“ smurtą ir paliekantis neskanų, sunkiai nuryjamą, tačiau vertingą skonį. Lyg ir nieko stebuklingo neparodoma, bet scena su pulteliu pribloškia.
10. „Metrolis“, 1927. Režisierius Fritzas Langas
Nes IR KAIP TADA JIE TAI PADARĖ?!