fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Klasės priešas“. Kol mes esame, mirties nėra, o kai yra mirtis – mūsų nėra

Kadras iš filmo „Klasės priešas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Klasės priešas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

„Jūsų bendraklasės Sabinos nebėra. Ji nusižudė“, – ši frazė akimirksniu sujaukia dvyliktokų kasdienybę. Be to, ją ištaria niekieno nemėgiamas naujasis vokiečių kalbos mokytojas. Nepaprastai subtilus slovėnų režisieriaus Roko Bičeko debiutas išsiskiria kokybišku, daugiasluoksniu scenarijumi bei universalia istorija. Mirtimi prasidedantis „Klasės priešas“ (Class Enemy, 2013) baigiasi metaforišku gyvenimo bei mirties aiškinimu, paliečiant atotrūkį tarp kartų bei mokyklos sistemos krizę.

Vos spėjęs pakeisti motinystės atostogų išėjusią mokinių numylėtinę, naujasis mokytojas pradeda nustatinėti savo taisykles. Robertas Zupanas išsiskiria tuo, kad praktiškai vienintelis elgiasi su savo mokiniais kaip su suaugusiais. Jis bando juos sudrausminti, reikalauja atsakingumo, aiškina žmogaus prigimtį, pasitelkdamas skirtumus tarp žmogaus ir gyvūno. Savaime suprantama, kad naujojo mokytojo reikalavimai klasėje kalbėti vien tik tai vokiečių kalba ir norint sužinoti savo tikrąjį žinių lygį reikia atimti du balus iš paskutinio įvertinimo, klasės nenudžiugina. Kita vertus, kai kurie Zupano metodai tikrai gali pasirodyti pernelyg drastiški.

Paskutiniai metai mokykloje – pakankamai įtemptas laikas. Natūralu, kad dalis dvyliktokų jaučiasi pasimetę, juk jie visi nerimauja dėl artėjančių egzaminų, kai kurie abejoja dėl tolimesnių studijų pasirinkimo, o kur dar neišvengiamai artėjantis išėjimas iš pažįstamos aplinkos, lydinti ateities nežinia. Pagirtina, kad Zupanas reikalauja iš savo mokinių daugiau sąmoningumo, tačiau standartiniai klausimai apie tai, ko jie nori iš gyvenimo, sulaukia tokios pat standartinės atmetimo reakcijos. Anot Zupano, būti mokiniu – ne teisė, o privilegija, tačiau galima ginčytis, ar jis pats turi teisę išvadinti mokinę visiška nevykėle.

Kadras iš filmo „Klasės priešas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Klasės priešas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Žiūrint šią juostą tam tikru momentu gali kilti paralelių su Thomaso Vinterbergo „Medžiokle“ (Jagten, 2012). Abiejuose filmuose pagrindinis personažas – nusikaltimu kaltinamas mokytojas. Tik jeigu danų režisieriaus filme mes nuo pat pradžių žinome, kad pedofilija kaltinamas Madso Mikkelseno herojus yra nekaltas, o tai leidžia mums jausti savotišką moralinę viršenybę prieš jį kalinančią bendruomenę, Rokas Bičekas žiūrovams tokios galimybės nesuteikia. Be to, skirtingai nei Lukasas, Zupanas auka netampa. Praktiškai iki pat filmo pabaigos jis tvirtai įsitikinęs, kad elgiasi teisingai ir viską daro tik mokinių labui.

Zupanas nėra visiškai neteisus, tačiau jam trūksta žmogiškumo. Jis puikiai supranta, kad mokiniams bendraklasės savižudybė – vienas pirmųjų praradimų jų gyvenime, tačiau tai, kas jiems yra tragedija, jam – kaip taikliai pastebi nusižudžiusios merginos draugė – dar vienas mokymosi procesas. Zupano teigimu, nereikėtų painioti laiko, skirto gedului, ir laiko, skirto gyvenimui, tačiau jis neįvertina, kad kolektyvinis gedulas gali virsti kolektyviniu pykčiu bei kolektyviniu pasipriešinimu.

Reikėtų pakalbėti ir apie visų šių įvykių kaltininkę. Sabina – nepaprastai drovi, savyje užsisklendusi mergina. Režisierius pasakojo, kad šiam vaidmeniui pasirinko ne profesionalią aktorę, o paprasta merginą, kuriai, atėjus į atranką, pritruko drąsos netgi pakelti ranką. Filme yra dvi scenos, kuriose operatoriaus kamera stebi tarp bendraamžių vaikštančią Sabiną ir jos praktiškai nesiskiria viena kitos. Nepaisant to, kad pirmoje – dar gyva Sabina slenka mokyklos koridoriais, o antroje – jau po mirties pasirodo bendraklasių šventėje, ji išlieka praktiškai nepastebima.

Kadras iš filmo „Klasės priešas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Klasės priešas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Šios dvi scenos tarsi sąlyginai patvirtina Zupano cituojamo Tomo Mano mintis. Anot kurio, tarp mūsų ir mirties nėra jokių realių santykių – tai toks reiškinys, kuris iš viso mūsų nepaliečia ir tik šiek tiek paliečia pasaulį ir gamtą, todėl visos gyvos būtybės žvelgia į ją visai ramiai, abejingai, neatsakingai ir su egoistiniu nekaltumu. Nepaisant viso mokinių sukelto maišto, kurį vainikavo  šokiruojanti scena, kai visa klasė užsideda kaukes su Sabinos portretais, režisierius priverčia pažvelgti giliau. Gali būti, kad Sabinos savižudybė tapo savotišku katalizatoriumi, leidžiančiu išreikšti susikaupusį nepasitenkinimą.

Įdomu, kad režisieriaus kuriamoje mokyklos bendruomenėje paaugliai vaikai yra visiški jų tėvų atspindžiai, tad vos kuriam nors pasižiojus tampa aišku, kurio jis tėvas ar motina. Vienas iš mokinių praktiškai kiekviename sakinyje kuo nors kaltina mistinę Sistemą, priversdamas juoktis visus salėje esančius žiūrovus, tačiau tokios Sistemos vaizdavimo yra ir daugiau. Čia pamatysite ir besistengiančią bet kokiomis priemonėmis „užgesinti“ bet kokį konfliktą mokytoją, ir tik savo pažymiais besirūpinantį moksliuką, ir vadovėlines tiesas šiaip ne taip sugebančią atkartoti mokyklos psichologę. Vis dėlto nesinori kaltinti Roko Bičeko stereotipiniu vaizdavimu, nes mokyklos bendruomenė parodoma pakankamai tikroviškai.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:

Sk 2014-03-30 21:00 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė. Filmą pristatys „Jaunimo linija”
Tr 2014-04-02 19:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Vingis”, 11 salė. Filmą pristatys „Jaunimo linija” 

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.