fbpx
Filmų apžvalgos, Scanorama

Ko mus išmokys „Sibirietiškas auklėjimas“?

Kadras iš filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ Festivalio „Scanorama“ archyvas
Kadras iš filmo „Sibirietiškas auklėjimas“
Festivalio „Scanorama“ archyvas

Šiais metais „Scanorama“ lepino žiūrovus premjeromis. Į šio filmo pristatymą daugelis einančiųjų tikriausiai ėjo kaip į „lietuviško filmo“ premjerą. Apie ką aš? Apie „Sibirietišką auklėjimą“ (Educazione siberiana, 2013). Tai Gabriele Salvatores ne pirmas ir ne dešimtas filmas. Kodėl sakau, kad daugelis ėjo lyg į „lietuvišką filmą“? Nes filmavimai vyko Lietuvoje. Laukiant seanso tarp besišnekučiuojančiųjų buvo galima išgirsti vis ataidinčius įvairių lietuvių aktorių vardus. Tačiau neapsigaukite, Lietuvos vardas neminimas. Ji virto Padniestre.

Pirmieji „Sibirietiško auklėjimo“ kadrai lyg ir žadėjo, kad istorija bus Holivudinė: ant balto sniego raudonomis raidėmis piešiama trumpa Sovietų Sąjungos istorija. Garso takelis taipogi lyg holivudinio trilerio. Ten, kur nei iš dialogų, nei iš veikėjų neįmanoma sulaukti ko nors įtaigaus, pasigirsta muzika: garsi, kartais neišbaigta, kartais atvirkščiai – pagyvinanti.

Filmas pastatytas pagal Nikolajaus Lilino autobiografiją. Jame pamatysite atokiame Sovietų Sąjungos kampe gyvenančias gaujas. Viena iš jų – Sibiriečių su seneliu Kuzia (Johnu Malkovichu) priešakyje. Savo anūkus – Kolimą (Arnas Fedaravičius) ir Gagariną (Vilius Tumalavičius) – jis moko būti tikrais sibiriečiais vyrais arba… vilkais. Nes, suprask, žmoniškumo pasaulyje nėra tiek daug, kaip atrodo. Visa istorija rutuliojasi svarbių istorinių pokyčių fone: griūna Berlyno siena, žlunga Sovietų Sąjunga, keičiasi tiek socialinė, tiek kultūrinė šalies sankloda. Tačiau tai tik žodžiai. Filme istoriniai pokyčiai yra fono fonas. Kad būtų autentiškiau, keletą kartų parodomi archyviniai kadrai. Po to toji istorija, tikriausiai, turėtų atsispindėti veiksme ar herojų elgsenoje, tačiau viskas gana blanku.

Brolių meilės, draugystės, atjautos, kovos už šeimą, vyriškumo, keršto, išdavystės temos – čia tik keletas jų, kurios yra „Sibirietiškame auklėjime“. Ne visos jos išplėtojamos iki galo, bet tai nesumenkina filmo kokybės. Pasakojimas plėtojamas ne chronologiškai, o šokinėjant iš dabarties į ateitį ir atvirkščiai. Tai juostai suteikia daugiau dinamiškumo, kartais – įtampos.

Gana įtikinamą gaujos vado, vyriausiojo vilko, vaidmenį atliko Johnas Malkovichius, tačiau kartais šiek tiek persistengdavo. O lietuviai – Arnas Fedaravičius ir Vilius Tumalavičius – kartais bandydavo nenusileisti profesionaliam aktoriui ir dažnai jiems tai pavykdavo, tačiau retkarčiais šalia jo atrodydavo silpnokai. Juostoje erzino muilo operas primenantys ilgi, susikaupimo ir mąslumo kupini žvilgsniai į nieką, taip pat  perdėtas stengimasis, kuris virsdavo dirbtinumu. Tačiau, iš tiesų, žemai lenkiu galvą jauniems ir tikrai talentingiems aktoriams. Juostoje buvo ir daugiau žinomų veidų: Eleanora Tomlinson (Ksenia), Peteris Stormare (Rašalas). P. Stormare vaidmuo atrodė neišbaigtas, o E. Tomlinson – bent jau suteikė daugiau pozityvumo pačiam pasakojimui.

Einantiems žiūrėti šio filmo bus smagu pamatyti baltą ar rudeniškai oranžinį Vilnių ir įvairias jo transformacijas. Ir nors kartais aktoriai vaidindavo silpnai, ar scenarijuje žiojėjusios skylės, gąsdindavo, tačiau yra ir daug įdomių režisieriaus sprendimų: tiek vizualinių, tiek pačioje istorijoje. Galbūt šis filmas žiūrovui iš „ten“, iš kitur, atrodys įdomesnis, geresnis, gyvesnis? Kadangi, mano nuomone, lietuviui žiūrovui bus sunku atsiriboti nuo artimos ir dar gerai prisimenamos „skaudžios, krauju nudažytos“ istorijos. Dėl to kai kurie režisieriaus sprendimai gali atrodyti juokingi ar absurdiški, šaržuoti, todėl ne veltui prieš filmo premjerą mums priminė: tai ne dokumentinis filmas. Taip. Tai gana holivudiškai pastatytas italų režisieriaus trileris apie valdžią, vyriškumą, brolio meilę ir sibirietiškos gaujos taisykles, kurios, pasirodo, yra už viską svarbesnės. Kodėl? Pamatysite.

„Sibirietiškas auklėjimas“

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.