fbpx
Nepatogus kinas, Reportažai

Kodėl gerai, kad yra nepatogus kinas?

Agnės Raščiūtės nuotrauka
Agnės Raščiūtės nuotrauka

Apie „Nepatogaus kino“ festivalį girdėjau dar mokydamasi mokykloje, tik jis neatvykdavo ten, kur aš gyvenau. Atvykau pas jį pati. Pamenu, kai pagrindinis akstinas eiti pažiūrėti filmų buvo ne pačios juostos, o draugų teiginiai: „Nemokamas kinas!!!“ Dabar nei mintis nekyla „nepaaukoti“, „neduoti“, „nesumokėti“, „nepadėkoti“ pinigine forma už tą mažą popieriaus skiautelę, kuri suteikia galimybę pamatyti tai, kas, anot kino kūrėjų ir festivalio rengėjų, yra nepatogu. Ne, filmai nėra itin ilgi, jog sėdėti taptų nepatogu. Nepatogios filmų temos. O mes dar ir sumokame už tai, kad mus sunepatogintų. Kodėl?

Trečiadienis. Dar ne oficialų vakaras. Darbo diena dar nesibaigė, o prie „Skalvijos“ kino centro – tuntas žmonių ir su kiekvienu durų atsivėrimu tas tuntas didėja. Visi skuba prie kasų ir vis klausia: „Ar dar yra bilietų?“ Po kelių minučių jau girdžiu kasininkių atsakymą: „Ne.“ Čia vienas iš „Nepatogaus kino“ nepatogumų: jei neturi draugų, kurie paimtų bilietus dieną prieš kino seansą, na, gerai… pusvalandį – filmo tikriausiai nepamatysi. Pavėlavusius tai piktina, tačiau organizatorius turėtų džiuginti – festivalis populiarus, lankomas ir graibstomas (ne pats festivalis, o jo bilietai). Galbūt kitais metais nepatogius filmus žiūrėsime „Siemens“ arenoje? Na, suprantate, kad visi būtų patenkinti ir visiems būtų patogu. Taigi trečiadienio „dar ne oficialų vakarą“ žmonės pradėjo filmu „Duokit mums pinigų“ (Give as the money). Tai dokumentinė juosta, pasakojanti apie pop žvaigždžių Bono ir Bobo Gedolfo vykdomas kovos su skurdu kampanijas Afrikoje, naudojantis savo žinomumu, gerbėjais. Teigiama, kad jų dėka buvo atkreiptas ne tik jaunimo ar jų gerbėjų, bet viso pasaulio dėmesys į šią opią temą. Tačiau tai ne sėkmės istorijos ar padėkos už gerus darbus filmas. Juk kitaip jis neatsidurtų „Nepatogaus kino“ festivalyje. Režisierius klausia: kiek iš tiesų dainos, kelionės su žurnalistais į Afriką iš tiesų padėjo kovoje su skurdu? Deja, atsakymo niekas taip ir nepasakė. Jį kiekvienas turėjo susigalvoti pats. Štai keli argumentai, kuriuos žiūrovams pasufleravo dokumentinės juostos herojai: dėl įvairių pagalbos akcijų, dėl nuolatinio žymių žmonių rėkimo: „Jiems mūsų reikia!“, „Be mūsų – jie mirs!“ – ant Afrikos, tarsi raudona etiketė, visam laikui buvo užklijuotas žodis „skurdas“. Tačiau, iš kitos pusės – amerikiečiai, britai – buvo pakviesti išeiti iš savo komforto zonos ir pamatyti, kad už jų baltų, mūrinių namų vyksta kažkas, ko, galbūt, jie nė negali suvokti. Taip, Bono ir B. Gedolfo viešųjų ryšių kampanija ir įsteigta nevyriausybinė organizacija „ONE“ tikrai padėjo – kai kurie gavo vaistų, kai kurie gavo valgyti, taip pat buvo atkreiptas kai kurių valdžios atstovų dėmesys, kažkuri milžiniškos Afrikos skolos Jungtinėms Amerikos Valstijoms dalis buvo panaikinta. Bet vėl gi – o likusieji? Visoje dokumentinėje juostoje prieštaravimai seka vienas kitą, tačiau žiūrovo galvoje turėtų kirbėti ir dar kai kas – kodėl reikia aukoti, padėti, jei niekas nesikeičia, jei niekas nesijaučia dėkingas? Čia ir prasideda nepatogumas. Matome skurstančius, matome jiems padedančius, bet taip pat matome afrikiečius, sakančius: „Mes patys norime atsistoti ant kojų, jūs ateinate, paglostote ir tikitės, kad amžinai jums būsime dėkingi ir kad viskas bus gerai. Taip nėra. Tai tikras gyvenimas, kuris nėra patogus.“

Agnės Raščiūtės nuotrauka
Agnės Raščiūtės nuotrauka

Po filmo seanso daugelis nėjo tylėdami ar susimąstę, atvirkščiai – galėjai išgirsti po kelias diskusijas. Vienos vyko dar kino salėje, kitos – gatvėje. Vieni aiškinosi, kokią iš tikrųjų žinią bandė perduoti juostos režisierius, kiti – koks tas tikrasis Bono ir Bobo Gedolfo indėlis. Vykstant tokiems dalykams ir pajunti „Nepatogaus kino“ festivalio dvasią – kuomet visi yra suerzinti, klausiantys, ieškantys atsakymų ir po to vėl bėgantys prie kasų, kad spėtų pasiimti bilietus į kito filmo seansą.

Šeštadienis. Vėl ta pati istorija – skubantys arba jau laukiantys. Šį kartą – „Kraujo brolis“ (Blood brother) sunepatogino žiūrovus. Juostoje iš tiesų buvo galima rasti daug temų – pavydą keliančių draugų santykių, neradimo savo vietos pasaulyje, žemėje, kosmose, blogų santykių šeimoje esamų ar nesamų pasekmių, Indiją, jos problemas, savanorystę, kurioje galima įžvelgti ir savanaudystę. Taip, į šią pusantros valandos trukusią istoriją tilpo daug.

„Kraujo brolis“ pasakoja, kaip amerikietis Rockis išvyksta į Indiją, nes ten, kur gyvena, neranda savęs ir iš tiesų nesijaučia reikalingas. Save jis atranda dirbdamas su vaikais, užsikrėtusiais ŽIV virusu. Rockis tampa sergančios, atstumtos bendrijos nariu – didžiuoju broliu. Juostoje neslepiamos žaizdos, skausmas, mirtis. Neslepiamas ir juokas, tradicijos, kultūra, kurios mes tikriausiai negalime suprasti, ir dėl to pykstame. Nors „Kraujo Brolyje“ viskas pateikta gana estetiškai (kad ir kaip tai skambėtų keistai), šviesiai, viskas nuspalvinta vaikų juoku, tačiau salę daug kas paliko su ašaromis akyse. Kodėl? Nes gaila. Bet ko? Indijos vaikų, kurie miršta dėl vaistų trūkumo, kultūrinių, religinių įsitikinimų, ar savęs, kad štai sėdi čia, verki, kad nematai gyvenimo prasmės, o prieš tavo akis Rockis eina, klumpa, padeda ir taip įprasmina ir save, ir savo gyvenimą. Tai dar vienas „Nepatogaus kino“ nepatogumas.

Štai kodėl drąsiai sakau – labai gerai, kad yra „Nepatogus kinas“. Kiekvienas festivalis yra žavus, savitas ir turi savo žiūrovą. Bet šio festivalio reikia todėl, kad lavintume ne tik savo estetinį kino suvokimą, bet ir išdrįstume pažiūrėti į savo, pasaulio ir savo kaimynų vidinius demonus. O po to apie tai diskutuotume, kad galėtume ramiai eiti miegoti.

Jei spėsite pasiimti bilietų – nepraeikite pro šalį. „Nepatogus kinas“ jus pasiruošęs sunepatoginti iki spalio 30 d. O po to… Ruoškitės, kiti miestai!

Komentarai

Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.