Kažkuriuo periodu filmai, kuriuose pasirodydavo Michaelas Fassbenderis, žadėjo įdomų projektą, nesvarbu komercinį ar meninį. Steve` McQueeno filme „Gėda“ (Shame, 2011) įkūnytas Brandono veikėjas man vis išlieka vienu įsimintiniausių vaidmenų, kūniškai perteikiančių žmogaus vidinę kovą su savo troškimais. Deja, pastarieji metai Fassbenderiui nebuvo itin sėkmingi pasirenkant projektus. Nelabai vykusi kompiuterinio žaidimo adaptacija „Žudikų brolija“ (Assassin‘s Creed, 2016) ar dar viena, niekuo neišsiskirianti romantinė drama „Šviesa tarp dviejų vandenynų“ (The Light Between Oceans, 2016). Deja, „Sniego senis“ (The Snowman, 2017), adaptuotas pagal norvegų rašytojo Jo Nesbø bestselerį, patenka į tą pačią kategoriją. Trilerio „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (Tinker Tailor Soldier Spy, 2011) režisierius Tomas Alfredsonas ne tik neparodė nieko naujo šio žanro kine, bet privertė gailėtis savo praleistos popietės kino teatre.
Filmas prasideda nuo priešistorės. Kažkur 8-ajame dešimtmetyje nuošalioje Norvegijos vietoje, netoli kalnų ir ežero, gyveno berniukas su mama. Berniuko mamą lankydavo dėdė policininkas, kuris vieną iš šių popiečių nusprendė pas juos netikėtai užvažiuoti. Primušė motiną, kai berniukas lipdė sniego senį, su ją permiegojo ir pagrasino niekada jų nebelankyti, jeigu ji pasakys jo žmonai, kad vaikas yra jo sūnus. Policininkas supykęs išskubėjo, o šiedu jį pradėjo vytis slidžiu žiemos keliu. Staiga mama važiuodama paleido vairą, užvažiavo ant ežero ir įlūžo. Berniukas išsigelbėjo, o motina liko užsirakinusi mašinoje ir nuskendo.
Po kokių trisdešimties metų Norvegijoje siautėja serijinis žudikas, žudantis moteris, kurios augina vaikus ir gyvena nelaimingoje santuokoje. Visada prieš jas užpuldamas kieme palieka gąsdinančiai atrodantį sniego senį ir negailestingai nurėžia joms galvą arba supjausto kūną dalimis. Iš Bergeno į Oslą atvyksta jauna detektyvė Katrina Brat (Rebecca Ferguson), kuri apsiima tirti mįslingai dingusios Birtės Beker (Genevieve O’Reilly) bylą. Jai padeda kažkada žinomas detektyvas Haris Houlas, kurio bylas iki šiol nagrinėja policijos akademijoje. Tačiau dabar jis – savaitę policijoje nesirodantis, nuo alkoholio priklausomas detektyvas, į kurį darbe visi žiūri atsainiai. Vieną dieną jis gauna laišką, kuriame nupieštas sniego senis. Greitai paaiškėja, kad laiškas ir moterų žmogžudystės yra susijusios.
Siužetas, kaip ir daugumoje kriminalinių filmųe, bando suklaidinti žiūrovą ir nuolat jam siūlo vis kitą įtariamąjį. Gal tai keistuolis daktaras Vetlesenas (David Dencik), ar kartu vengiantis pasirodyti filantropas Arvė Stopas (J. K. Simmons). Kad ir kas būtų tas „sniego senis“, per daug akivaizdžiai ir netgi nuobodžiai bandoma klaidinti žiūrovą. Veikėjai atrodo blankūs ir neišplėtoti, filmo eigoje tiesiog nustoja rūpėti, kas jiems atsitiks. Jie tiesiog blaškosi nuo vieno prie kito.
Haris Houlas, kuris turėtų būti detektyvas „žvaigždė“, rodomas daugiau geriantis arba sprendžiantis problemas su buvusia žmona ir netikru sūnumi nei ieškantis žudiko. Jis kartu su Katrina tiesiog važinėja iš vienos nusikaltimo vietos į kitą ir dar kartais aplanko pagrindinius įtariamuosius. Todėl veiksmas atrodo ištęstas ir galėtų būti sutrumpintas bent penkiolika minučių arba bent pakeistas kita, į filmą nepatekusia, medžiaga. Nors tikriausiai kuriant filmą dirbusioms montažo žvaigždėms – nuolatinei Martino Scorseses bendradarbei, trijų „Oskarų“ nugalėtojai Thelmai Schoonmaker ir „Oskaro“ laimėtojai Claire Simpsonui – nebuvo iš ko rinktis. O kur dar šalia prisidedantis grėsmingas, tos pačios pasikartojančios muzikos takelis, suskambantis kiekvienąkart veikėjams įsėdus į mašiną arba sužinojus kokią bauginančią naujieną. Jis primena prastus detektyvinius serialus, kuriuos kažkada vaikystėje teko žiūrėti su tėvais per televizorių.
Iš tiesų keista, kaip projektas, turintis gerą režisierių, Martiną Scorsesę kaip vieną iš prodiuserių ir ryškius aktorius – Chloë Sevigny, Larso von Triero nuolatinę bendradarbę Charlottę Gainsbourg, kylančią Holivudo žvaigždę Rebeccą Ferguson ir Michaelą Fassbenderį, gali būti toks nevykęs ir neįdomus? Galbūt scenarijaus autoriams nepavyko susidoroti su romano medžiaga? Nors panašu, kad ir šie nėra naujokai savo srityje. O gal režisieriui nepavyko prisijaukinti istorijos? Manau, tai išlieka mįsle ne vienam kino kritikui ir žiūrovui. Jau artėjant filmo premjerai buvo galima pastebėti, kad studija neskiria didelio dėmesio kūrinio reklamai, tarsi jau žinodama iš anksto, kokia nesėkmė jo laukia. Tad, kodėl nepasisekė „Sniego seniui“, lieka retoriniu klausimu…
Filmo anonsas: