Daug domiuosi įvairių Europos šalių kinu, tačiau pamirštu mūsų brolius kaimynus – latvius ir estus. Ką jie įdomaus sukūrė kino istorijoje? Kokie geriausi jų filmai? Šis klausimas laikas nuo laiko perskrosdavo galvą ir šįvakar pagaliau prisėdau jį spręsti pradėdama nuo Latvijos.
Prisiminiau stiprų įspūdį palikusį filmą „The Soviet Story“. Tačiau šis darbas palyginus naujas, 2008 metų, o kas buvo prieš tai? Kokį filmą latviai laiko savo pasididžiavimu?
Po keleto „googlinimo“ minučių tapo aišku – tai 1978 metais režisieriaus-dokumentalisto Herzo Franko ir jos studento operatoriaus Juriso Podniekso sukurtas filmas „Dešimt minučių senesnis“ („Ten Minutes Older“). Šis kūrinys padarė didelę įtaką dokumentinio kino raidai, o režisieriaus garbei 2002 metais prodiuseris Nicolas McClintock sukūrė kino projektą iš dviejų filmų „The Trumpet“ ir „The Cello“, kuriam pakvietė 15 garsių kino režisierių (Aki Kaurismäki, Werneris Herzogas, Jimas Jarmuschas, Wimas Wendersas, Jeanas-Lucas Godardas ir kt) sukurti savo vizijas, ką jiems reiškia 10 minučių gyvenimo laiko.
Bet grįžkime prie Latvijos ir Herzo Franko originalo. Tai dokumentinis filmas, kuriame, iš pirmo žvilgsnio, nėra jokio aktyvaus veiksmo: operatoriaus Juriso Podniekso kamera mus veda į salę, pilną spektaklį „Gydytojas Ai-skauda“ stebinčių vaikų; po truputį kamera susikoncentruoja ties trejų metų berniuko veidu, kuris ir tampa filmo ašimi. Be berniuko mes laikas nuo laiko vėl pamatome ir kitų salėje sėdinčių vaikų emocijas, patiriamas stebint spektaklį. 10 gryno stebėjimo minučių, be jokio montažo.
Berniuko emocijų skalė plati: nuo džiaugsmo, laimės iki siaubo ir nusivylimo; tokia plati, kad netgi atrodai matąs visas žmonių per ilgą gyvenimą patiriamas emocijas viename.
Man šis filmas truko 30 minučių, nes 3 kartus jį žiūrėjau iš naujo. Pirmąjį kartą mačiau tik gausybę emocijų, antrąjį įsivaizdavau tai, ką matė jie, o trečiąjį pagavau save mąstant, kiek daug gali atsitikti vos per 10 minučių.
Trečiąjį kartą taip pat suvokiau, kad kažkas mane neramina. Turbūt buvo mintis, jog vaikai išties stebi ne spektaklį, o mane. Jie stebisi ir džiaugiasi, išsigąsta tų įvairiausių mano gyvenimo momentų, kuriems tu ne visada turi jausmų. Jausmų gal ir turi, bet ne tokių. Nes vaikai moka iš tikrųjų džiaugtis ir jausti, jie dar neatbukę nuo viso ko kontekstualumo, vaikų širdis suvokia giliau, nei suaugusio, kuriam paprastus ar sąlyginius gyvenimo dalykus įžvelgti daug sunkiau.
Vaikai iš kaladėlių sukuria pilis, skraido popieriniais lėktuvėliais kaip tikrais ir tuo džiaugiasi. Vaikai iš paprasto stalo gali padaryti skoningiausius apartamentus, o taškymasis balose jiems didžiausias malonumas. Vienas draugas kažkada pasakė, kad suaugęs jautiesi tada, kai nebemoki džiaugtis paprastais dalykais. Ir būtent šis filmas gali daugelį pamokyti, kaip reikia žiūrėti: atvirai, nuoširdžiai… Kad pajaustum gyvenimo laiką ir tėkmę.
Režisierius Herzo Frankas teigia, kad svarbiausia dokumentinio kino kūrėjo taisyklė yra turėti kantrybės stebėti gyvenimą. Jis tai darė ir tebedaro, todėl ir nepraranda gyvenimo džiaugsmo, nes dokumentinio kino kūrėjai visada laukia ir džiaugiasi tuo laukimu.
„Jei esate pastabus, jei viską matote ne tik akimis, bet ir širdimi, gyvenimas duos daug daugiau atradimų. Tuomet ir Jūsų fiksuojama tikrovė įgaus meninę vertę, stos į vieną liniją su menu ir visuomet žavės žmones. Faktai ir įvykiai pasensta. Jie tampa istorija. Tačiau jausmai, kurie patiriami kartu su įvykiu, pasiliks tik su mumis. Todėl menas yra vienintelis gyvas tiltas tarp įvairiausios kartos žmonių“, – pasakoja režisierius.
1999-aisais, praėjus 20 metų po filmo sukūrimo, Herzas Frankas vėl sugrįžo prie šios istorijos ir sukūrė antrą filmo dalį – „20 years older“. Tik tąkart jau viskas buvo kitaip, nes gyvenimas keičiasi, keičiasi ir emocijos, o išlikti vaiku labai sunku.
Parengta remiantis „Tenminutesolder.com“, „idfa.nl“.