Petro Pienausko nuotrauka
Ar kada nors troškote pasikeisti ir tapti daug šaunesne savo paties versija, kuriai tiesiog triuškinamai sektųsi ne tik profesinėje veikloje, bet ir meilės fronte? Gal tuomet, siekdami tapti geidžiamiausiu vaikinu ar mergina, į pagalbą pasitelkėte saviugdos vadovėlius, straipsnius, draugų patarimus ar praktinius mokymus? Tobulėjimo siekimas yra prigimtinis žmogaus noras, kurį realizuoja ir pagrindinis komedijos „Nepatyręs“ (2015) herojus. Iš atstumto, negrabaus meilužio transformuojasi į savimi pasitikintį, geidžiamą vyrą.
Šį lietuvišką filmą galėtume pavadinti universalia meilės trikampio istorija, kurioje kaktomušomis susitrenkia visiškos priešybės – nuobodus biuro protinguolis ir seksuali laisvamanė pupytė. Lengvo turinio komedijoje „Nepatyręs“ galima įžvelgti ir klasikinės istorijos apie bjaurųjį ančiuką interpretaciją. Visada smagu matyti, kaip blankus ir pasisekimo neturintis žmogus savo valios pastangomis ir dėl lemtingų atsitiktinumų išlaisvina savyje tai, ką turi geriausia. Kaip ir K. Anderseno ančiukas, atstumtas ir paniekintas, A. Bružo kuriamas herojus nenustoja ieškoti, kol galiausiai sutinka žmogų, kurio draugijoje pasijunta kaip niekada gerai. Komedijoje „Nepatyręs“ galima pamatyti ir lyčių lygybę, nes čia parodomi sąžiningi „mainai“ tarp vyro ir moters – striptizo šokėja išmoko buhalterį sekso paslapčių, o šis ne tik sutvarko jos biudžetą, bet ir paskatina realizuotis ne kūniškai jos asmenybės daliai, o kūrybiniam pradui.
Petro Pienausko nuotrauka
Naujoji lietuvių kino komedija yra kanadiečių filmo „My awkward sexual adventure“ (2012) perdirbinys, Jonaso Chernicko scenarijaus adaptacija lietuviškai realybei. Jeigu dar nesate matę šio filmo ir ketinate pamatyti lietuviškąją jo versiją, nuoširdžiai patariu neskubėti ir pirmiau susipažinti su originalu. Aš taip padariau ir likau nusivylusi. Lietuviškoje versijoje nebuvo daug scenarijaus interpretacijų, o dauguma scenų ir dialogų buvo tiesiog nukopijuoti bei išversti į lietuvių kalbą. Pats filmas yra itin lengvas, jame nėra užkoduotos kokios nors egzistencinės tiesos, kurias būtų galima narplioti žiūrint istoriją dar kartą. Ne, šio filmo esmė yra komiškos situacijos, kurios linksmina matant jas pirmą kartą, bet kai tai kartojasi, pradeda erzinti.
Filmo scenarijaus adaptacija nėra novatoriška, nors ir pritaikyta mūsų aktualijoms – susieta su emigracijos tema, gyvenimu Londone ir kitais lietuviškais ypatumais. Pavyzdžiui, šmaikščiai nuskambėjo replikos, kai sekso guru, kuris originale buvo prilygintas „Žvaigždžių karų“ džedajų mokytojui Jodai, lietuviškoje versijoje tapo televizijos laidų vedėju ir gerbiamu visų gyvenimo sričių žinovu Algimantu Čekuoliu. Filmo pabaigoje, jau bėgant titrams, už kadro girdime istorijos tęsinį – Ramūnas duoda interviu radijo laidos vedėjui ir prisistato kaip kaučeris – asmens tobulėjimo treneris. Tai itin šmaikštus lietuvių indėlis į kanadiečio scenarijų, įdomus siužeto posūkis – kai pasinaudojęs sekso mokytojos paslaugomis herojus ne tik įgauna pasitikėjimo, bet ir pasijunta galįs pamokyti ir kitus. Gaila, kad šis siužeto vingis girdisi tik už kadro ir nebuvo perkeltas į ekraną. Tai būtų pats originaliausias ir tikrai juokingiausias scenarijaus interpretavimo momentas.
Petro Pienausko nuotrauka
Juliaus Pauliko režisuotos komedijos stiprioji pusė yra ne tik į siužetą įpinta emigracijos tema, bet ir tinkamai parinkti aktoriai, puikiai pažįstami iš televizijos laidų, serialų, ar teatro spektaklių. Audrius Bružas, atliekantis finansininko Ramūno vaidmenį, buvo organiškas ir įdomus, nors kartais itin primindavo kažkurį iš televizijoje kuriamų personažų. Editai Užaitei pavyko įkūnyti kūrybiškos prigimties juslingą moterį. Pavyzdžiui, žymiąją kunilingo mokymo pamokėlę su melionu ji sugebėjo suvaidinti tikrai gerai, atsipalaidavusi, erotiškai ir netgi geriau nei originalioje filmo versijoje. O jeigu lygintume Bružą ir pjesės autorių, taip pat vaidinusį pagrindinę rolę originaliame filme, balsai pasiskirstytų maždaug po lygiai. Chernickas man pasirodė dramatiškesnis, o Bružas – juokingesnis ir labiau savimi pasitikintis. Ineta Stasiulytė papuošė ekraną apetitą keliančia ir itin plastiška figūra bei trumpučiu epizodu su savo mylimuoju D. Meškausku. Aktorė pakankamai gerai įsigyveno į vaikiną išnaudojančios „kalės“ vaidmenį, subtiliai varijavo balso intonacijomis ir veido išraiškomis, bet dėl replikų skurdumo (ar dėl režisūrinių sprendimų), kai kurie jos dialogai su Bružu atrodė „kartoniniai“ ir negyvi. Ramūnas Rudokas šiame filme labai nuvylė, vaidmuo jam akivaizdžiai netiko, nes matant cinišką ir visko regėjusį aktoriaus veidą buvo neįmanoma patikėti jo herojų užplūdusiais tyrais jausmais.
„Kam išvis reikalingi tokie tušti filmai? Kam reikia tų užsienietiškų perdirbinių?“ – paklausė manęs kolega po peržiūros. Aš pagalvojau ir atsakiau, kad tokių filmų reikia dėl keleto priežasčių. Visų pirma, tai yra indėlis į Lietuvos kine atsirandančią žanrų įvairovę, siekiant sukurti lietuviams sunkiai įkandamą komedijos formatą.
Petro Pienausko nuotrauka
Kitas momentas – sekso tematika, kuri ilgus dešimtmečius lietuvių kine buvo tabu. Juk tik 2007 m. atviru kūniškumu ir sekso scenų gausa driokstelėjo Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“. Šiame filme intymus suartėjimas buvo rodomas nesislepiant nei už durų, nei už paklodžių, nei užgesinant šviesą. Nors paskutiniais metais didžiuosiuose Lietuvos ekranuose pasirodę „Valentinas vienas“ (2013), „Valentinas už 2rų“ (2014), o dabar ir „Nepatyręs“ yra adaptacijos, bet juose vis tiek kalbama apie dalyką, kuris visiems rūpi, tik ne visi moka ir nori apie tai kalbėti. O kalbėti ir rodyti reikia, nes dalykas, apie kurį tylima, gali būti nužiūrėtas iš kur kas prastesnių, vulgaresnių šaltinių.
Žinoma, gražių pusnuogių kūnų gausa ir paviršutiniškas, šmaikštus seksualinių santykių rodymas nesuteiks jokio dvasinio peno, o kai ką gal ir papiktins dėl lengvabūdiškumo ir moralinių normų nepaisymo, tačiau tokios kartais jau būna tos pramogos – kaip greitas maistas, kuris yra bevertis, bet vis tiek toks geidžiamas ir skanus.
Filmo anonsas: