Veronikos Gendrikienės nuotraukas
Nors ir dažnai sulaukia klausimo, kada pradės kurti autorinį kiną, kino režisierius Robertas Kuliūnas užsispyrusiai žengia komedijos keliu. „Komedijos žanras man tiesiog labai patinka“, – teigia neseniai į kino ekranus iškeliavusio filmo „Aš gyvas“ kūrėjas. Premjeros jauduliui pasibaigus, jis grįžta prie darbų ir jau pradeda ruoštis naujam kino projektui.
Robertai, „Aš gyvas“ – trečioji jūsų komedija. Ar tai reiškia, kad esate pasirinkęs savąją kino kryptį?
Komedija – tai žanras, kurį man vis dar įdomu narplioti. Be to, pasiūlymai filmuoti komedijas mane pasiekia kur kas dažniau, nei kurti autorinio kino projektus. Komedijos žanras man tiesiog patinka ir aš visai nemanau, kad jis yra lengvesnis arba mažiau reikalaujantis iš kūrėjų nei bet kuris kitas. Esu tikras, kad kiekviena komedija mane vis daugiau išmoko.
Nesibaiminate, kad atėjus laikui bus sunku nutraukti komedijos pančius ir imtis rimtojo kino?
Nebijau. Ir tikrai ne visai suprantu, ką reiškia rimtasis kinas. Komedijos irgi gali būti rimtos, atspindėti tam tikras socialines problemas, pasakoti apie perkeistus ar net sugriuvusius, sudaužytus gyvenimus. Komedija turi daug atšakų, ji gali būti ironiška, įtempta, juodoji, įvairiaspalvė. Štai kodėl nemanau, kad kurdami komedijas kažkaip kitaip žvelgiame į techninius kino proceso aspektus, filmo turinį, vaidybą ar muziką. Esu dirbęs ir asistuojančiu režisieriumi, ir pats režisavęs filmus, taigi, teko susidurti su įvairiais žanrais, įvairiais režisieriais, kūriniais, aktoriais. Visa tai man leidžia semtis idėjų ir patirties.
Komedija – pavojingas žanras. Jis tarsi balansuoja ant skanu ir neskanu, juokinga ir nejuokinga ribos. Kaip manote, ar įmanoma sukurti komediją, kuri būtų juokinga visiems?
Jau kalbėjome apie komedijos daugiasluoksniškumą ir jos subžanrus. Neabejoju, kad kiekvienas kūrinys – filmas, spektaklis, anekdotas – turi tam tikrą kryptį, ją kūrėjas ir pasirenka. Taigi, universalumas yra gana retas reiškinys. Savo komedijose stengiuosi išlaikyti realybės jausmą, humorą atrasti realiose, tikro gyvenimo situacijose, mėgindamas išvengti „neskanu“ jausmo, vengiu absurdo ir banalybės. Kaip ir kiti kūrėjai, stengiuosi nemaišyti absurdo ir realybės komedijų. Tarp kitko, „neskanu“ jausmas nebūtinai randasi tik komedijos žanre, baisiausias kartumas yra pajauti svetimos gėdos jausmą, kai kino ekrane stebi dramą.
Apie ką pats niekada nejuokautumėte?
Apie socialiai nepriimtinus dalykus. Vengiu juokauti apie tai, apie ką žmonės mažiau kalba, ko vengia, nutyli, gal kas yra tabu. Kiekvieną kartą stengiuosi sukalibruoti savo socialinį kompasą ir įvertinti skirtingas situacijas.
Apie ką jums yra filmas „Aš gyvas“?
Apie kiekvieną iš mūsų. Filmo personažas Tomas – itin paprastas žmogus. Jis nebūtinai atspindi kiekvieno iš mūsų paveikslą, tačiau primena, su kuo kiekvienas iš mūsų susiduria. Apie ką aš? Ogi apie nepaprastai sudėtingą, mus dažnai valdančią biurokratinę mašiną. Svarbiausia filmo mintis yra nebūtinai realybėje išsipildanti akimirka, – ne taip dažnai žmogų paskelbia mirusiu, tačiau Tomo kelionė per įstaigas, kuriose jis mėgina atgauti savo tapatybę, yra visiškas mūsų gyvenimo atspindys. Įdomiausia filmo žinutė man: koks mažas ir niekam neįdomus yra paprasto žmogaus gyvenimas ir kokia išties sunki yra unikali jo kelionė.
Veronikos Gendrikienės nuotraukas
Kiek laisvės turėjote kurdamas filmą? Ar teko ginčytis su filmo sumanytojais – prodiuseriais?
Laisvės turėjau į valias, nes didžioji istorijos dalis yra ir mano nuopelnas. Nuo pradžių, nuo pat pirmųjų pokalbių apie filmą dalyvavau rašant scenarijų, ne kartą keitėme jo kryptį, detales. Man atrodo, svarbu prisidėti prie turinio ir susigyventi su filmu, štai kodėl atėjęs į filmavimo aikštelę scenarijų dažniausiai moku atmintinai.
Ar galėtumėte pasakyti, kuri filmo „Aš gyvas“ vieta jums yra pati juokingiausia?
Pirmasis Tomo Paparčio susidūrimas su biurokratine mašina, kai mūsų herojus pasirodo banko skyriuje. Nuostabi, tobulo tempo, dinamikos ir aktorinės vaidybos scena. Itin ilga, tačiau verta kiekvienos sekundės.
Ar kino aikštelėje būna situacijų, kai aktoriams reikia kvatotis, bet jiems tai nepavyksta? Ką darote tada, gal egzistuoja kokie dirbtiniai juoko lašai?
Filmuodami stengiamės atrasti kuo tikslesnę ir geriausiai veikiančią mizansceną, sukuriančią juokingą ar šmaikščią situaciją. Po repeticijų ir patys aktoriai yra linkę improvizuoti, sukurti neplanuotų, smagių ir juokingų akimirkų, kurios padeda įsijausti ir pačiam, ir kolegoms.
Veronikos Gendrikienės nuotraukas
Kodėl tapote režisieriumi? Ką kinas jums reiškia?
Kinas yra didžiulė mano gyvenimo dalis. Jis nėra mano darbas, tai mano hobis, leidžiantis dar ir išgyventi. Kino kūrėjai esame toks itin keistų žmonių būrelis, savo noru pasirenkantis darbą savaitgaliais, darbą šešias dienas per savaitę, po dvylika ir daugiau valandų, bemieges naktis, stresą, šimtus kavos puodelių ir begalę keistų, daug kam nesuprantamų dalykų. Kinas yra gyvenimas ir aistra.
Kodėl tapau režisieriumi? Ilgą laiką svajojau apie kiną, svajojau apie dalyvavimą jame, narpliojau filmus, įvairius jų aspektus – kaip dirba kameros, kaip veikia muzika, ir scenarijus, kaip vaidina aktoriai. Nusprendžiau, kad noriu mokytis kino. Kelias į režisūrą po studijų nebuvo lengvas, tačiau būtent tai mane užgrūdino ir daug išmokė.
Dažnai gaunate pylos už tai, kad jūsų filmai lėkšti ir banalūs. O gal savo filmuose atspindite, kokia lėkšta ir banali yra mūsų visuomenė?
Savo filmuose stengiuosi ieškoti kuo įdomesnės, kuo grynesnės prieigos prie komedijos, noriu kurti tikrai juokingas situacijas. Man patinka, kai viskas paprasta, gyvenimiška ir itin aktualu žiūrovui. Juk smagiausia, kai kine žmogus atranda situaciją, kurią pats patyrė ir gali iš jos pasijuokti.