Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Dvyliktuose „Žiemos ekranuose“ kartu su gyvenimo drauge, montuotoja Julie Naas viešėjęs belgų režisierius Xavier’as Seron’as prisipažįsta, jog mirtis jį baugina ir tuo pačiu žavi, o būtent mirties artumas prieš daugelį metų lėmė jo sprendimą teisininko karjerą iškeisti į režisieriaus kėdę.
Baigęs teisės studijas įstojote į menų institutą IAD (l’Institut des Arts de Diffusion). Kaip nusprendėte tapti kino kūrėju?
Daugeliui atrodo, jog teisė ir kinas yra visiškai skirtingi dalykai, tačiau iš tikrųjų jie labai panašūs. Dažnai žmonės, studijuojantys teisę, domisi teatru, kinu, patys dalyvauja šiuose procesuose. Ne išimtis buvo ir mano kurso draugai.
Tiesą sakant, baigęs vidurinę mokyklą ir išlaikęs brandos egzaminus labai norėjau studijuoti ką nors susijusio su menu, tapyba, kinu – paauglystėje aš piešiau ir grojau muzikos grupėje. Tačiau mano tėvui atrodė, kad tokios studijos yra nerimtos ir kad turėčiau įgyti praktišką specialybę. Todėl nusprendžiau mokytis teisę.
Studijuoti kino mokykloje mane paskatino netikėtai užklupusios rimtos sveikatos problemos: sirgau taip smarkiai, jog maniau neišgyvensiu. Tada staiga suvokiau, jog privalau daryti tai, ką noriu, nes antro gyvenimo neturėsiu. Taigi įstojau į menų institutą, kuriame pirmieji metai yra bandomieji – iš 50 priimtų studentų po metų lieka tik 15 geriausių. Tarp jų buvau ir aš.
Savo kaip režisieriaus karjerą pradėjote kurdamas trumpametražius filmus: 2005 m. Jūsų baigiamasis sudijų darbas „Niekas netirpsta“ buvo apdovanotas tarptautiniame Namiūro frankofoniško kino festivalyje, dalyvavo Venecijos kino festivalio programoje, o 2007 m. kartu su režisieriumi Christophe’u Hermans’u pristatytas „Krabas“ gavo apdovanojimą už geriausią trumpo metro filmą tarptautiniame Fribūro kino festivalyje. Kuo sužavėjo trumpametražis kinas?
Pirmiausia tokių filmų kūrimą lemia finansinės priežastys – trumpo metro filmai kainuoja mažiau. Tai svarbu žmogui, neseniai baigusiam studijas. Pradėjus nuo trumpametražių, viskas po truputį įsibėgėja į ilgo metro filmą.
Tačiau norėčiau pabrėžti vieną svarbų dalyką: nemanau, kad trumpo metro filmai yra žingsnis kurti ilgametražius filmus. Čia kaip literatūroje: yra romanai ir yra novelės, ir nors abu žanrai yra vienas su kitu susiję, tai nereiškia, jog pradėjęs skaityti noveles, paskui skaitysi tik romanus. Aš ir dabar grįžtu prie trumpo metro filmų kūrybos. Tai puiki dirva eksperimentuoti.
Kokie Jūsų pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai?
Yra labai daug žmonių, darančių įtaką mano kūrybai. Aš semiuosi įkvėpimo iš įvairių sričių menininkų – teatro, literatūros, šokio, kino atstovų. Dievinu prancūzų režisieriaus Bertrand’o Blier filmus.
Kaip gimė pirmojo Jūsų ilgametražio filmo „Galvą guldau“ idėja?
Norėjau sukurti filmą, kuriame kalbama apie ligą, mirtį, parodant ne tik tamsiąją šių dalykų pusę. Deja, šiandien beveik visi žmonės vienaip ar kitaip yra paliesti netekties arba ligos, ypač vėžio. Kalbu ne tik apie artimus žmones, bet ir nepažįstamuosius, kuriuos sutinku gatvėje. Komedijoje bandžiau savo asmeninę patirtį, susijusią su daugeliu mūsų, parodyti iš gražesnės pusės, pasijuokiant iš liūdnos realybės.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad mes privalome kalbėti apie mirtį, nes keldami klausimus apie mirtį mes keliame klausimus apie patį gyvenimą ir jo prasmę.
Kodėl filmas juodai baltas?
Man labai patinka juodai balti filmai. Aš manau, jog juose realybė yra pateikiama iš kitos, siurrealistinės pusės. Gyvenime, tikrovėje, labai daug spalvų, o nespalvotas kinas leidžia senus dalykus perkurti ir parodyti kitu kampu, išryškėja komedijiškumas.
Kitas dalykas yra tas, kad juodai baltas filmas padeda atskleisti ir stipriau parodyti priešingų dalykų – švelnių ir gražių bei žiaurių ir mistinių – kontrastą. Paradoksalu, bet nespalvotame kine ypatingai ryškiai matoma ir žmogaus kūno, kuris sensta, keičiasi, yra keičiamas ligos, transformacija.
Filme itin akcentuojama apskritimo forma ir labai daug kalbama apie kraują. Šiuos dalykus juodai balta juosta taip pat sustiprina.
Kaip skiriasi režisieriaus darbas kuriant juodai baltą ir spalvotą kiną?
Pradedant darbą reikia, jog viskas – kostiumai, dekoracijos, rekvizitai – būtų nufotografuota nespalvotai, tad kalbuosi su už tai atsakingais žmonėmis ir iš karto įvertiname situaciją. Juoda ir balta spalvos labai kontrastingos, tad ypač didelį dėmesį kreipiame į ryškias medžiagas ir grafinį elementų išdėstymą.
Festivalio „Žiemos ekranai“ archyvas
Jūsų filmuose grafinė pusė labai stipri. Kokie fotografai, kino kūrėjai ar kiti menininkai daro Jums įtaką?
Semiuosi įkvėpimo iš švedų fotografo Anders’o Petersen’o, labai žymaus japonų fotomenininko Daido Moryiama. Jų darbuose juodai baltos fotografijos koncepcija yra itin pastebima.
Kita vertus, man labai svarbu parodyti, kad ne forma filme svarbiausia – svarbiausia yra užfiksuotas vaizdas, kurį mes matome kine.
Kiek Jūsų kūryboje svarbus humoras?
Jis labai svarbus. Aš manau, kad humoras yra toks elementas, kuris padeda žmogui prisijaukinti tai, kas jį baugina. Tą galima matyti ir filme „Galvą guldau“.
Prancūzų režisierius Antonin’as Peretjatko „Žiemos ekranuose“ kalbėdamas apie savo filmą „Džiunglių įstatymas“ paminėjo absurdą. Iš tikrųjų, esant sudėtingoms ir liūdnoms situacijoms dažnai jaučiame beprasmybę. Jos apstu ir mano filmuose.
Kalbant apie kiną, absurdą ir humorą, atsitiko toks sutapimas, jog filmuojant „Galvą guldau“ mirė mano mama. Ji buvo kremuota. Atėjusi morgo darbuotoja atidavė man urną su pelenais, sakydama „Štai Jūsų mama“. Tuo metu, kai reikėjo atidaryti urną ir išbarstyti pelenus, tą padaryti buvo neįmanoma, teko griebtis papildomo daikto ir įdėti nemažai pastangų. Tuo metu užplūdo dviprasmiai jausmai – žmogus kremuotas, jis urnoje, o tu negali atidaryti ir išbarstyti jo pelenų. Juokingai liūdna situacija. Tokios scenos atsiranda ir filme. Juk laidotuvėse labai dažnai pažvelgus į liūdinčius žmones norisi šypsotis – jų veido išraiška būna dviprasmiška. Arba vaikai, kurie nelabai suvokia, kas iš tikrųjų vyksta, elgiasi laisvai: žaidžia, laksto, yra linksmi. Tada suvoki, kad nors tai yra liūdnas įvykis, gyvenimas tęsiasi toliau.
Julie: Filme labai reikšmingas yra dramos ir humoro paskirstymas. Atrasti šį balansą labai svarbu.
Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Ko laukiate iš mūsų žiūrovo?
Esu labai žingeidus žmogus ir man labai smalsu, kokia bus žiūrovo reakcija. Kartais sėdžiu kino salėje ir stebiu, kaip žmonės reaguoja, kokios jų išraiškos, kada žiūrovas juokiasi ar yra nustebęs. Tai man labai patinka ir to tikiuosi iš kiekvieno žiūrinčiojo filmą.