Šaltinis – dr.dk
Ar norėtumėte apsigyventi dideliame name apsupti draugų ir nepažįstamų? O galbūt kaip Van Gogas svajotumėte įkurti dailininkų komuną, kurioje visi kartu kurtų ir dalintųsi priemonėmis? Tokį gyvenimą pasirinko Thomo Vinterbergo „Komunos“ (Kollektivet, 2016) veikėjai, taip nusprendę pakeisti savo kasdienybę ir įsilieti į mažos bendruomens gyvenimą.
8-as dešimtmetis. Danija. Sutuoktiniai Erikas (Ulrich Thomsen) ir Ana (Trine Dyrholm) paveldi 450 kvadratinių metrų namą prestižiniame Kopenhagos rajone. Bet ką daryti, jeigu neturi pinigų jam išlaikyti? Išeitis paprasta – tereikia surinkti žmonių grupę, kurie pasiryžtu kartu gyventi po vienu stogu. O kad viskas vyktų kaip komunoje, už kiekvieną naują gyventoją būtina balsuoti bendru nutarimu. Apsvarstymai ir keliami klausimai aptariami susirinkimuose, kuriuose viskas priimama daugumos balsais. Bendros vakarienės, išvykos už miesto ir nuogalių maudynės jūroje. Viskas atrodo labai idiliškai ir gražiai, bet kartu sunkiai išlaikoma.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Nors istorija plėtojama įtraukiant visus namo gyventojus, veiksmo epicentru galima išskirti Aną ir jos asmenybės kaitą viso filmo metu. Kuomet jos vyras pradeda susitikinėti su trečio kurso studente Ema (Helene Reingaard Neumann), santuokoje iškyla pirmieji nesutarimai. Neilgai trukus Erikas palieka namus, o Ana bando toliau išlikti pozityvia ir tolerantiška asmenybe, priimdama tokį vyro sprendimą. Ji net pasiūlo jam kartu apsigyventi su Ema komunoje ir taip vėl įsilieti į bendrą jų gyvenimą.
Tuo metu prasideda didieji Anos išbandymai. Kaip išlikti stipriai, kai aplink griūna viskas, kuo iki šiol tikėjai? Jos asmeninius lūžius atskleidžia dvi scenos antrojoje filmo pusėje. Pirma, kuomet prieš žinių transliaciją jos apšviestame veide, nufilmuotu stambiu planu, išryškėja visas užslėptas skausmas. Kita – kai Ana prie bendro vakarienės stalo pasakoja apie savo sapną, kuriame buvo ji, Ema ir Erikas. Tuo metu išryškėja dukros Frėjos (Martha Sofie Wallstrøm Hansen) figūra. Ji tampa įrankiu, kuris sužeidžia, bet kartu ir padeda išsilaisvinti iš savo paties gniaužtų.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Nuo pradžių iki pabaigos režisierius filme išlaiko pozityvią atmosferą, net ir pačiose niūriausiose siužeto vietose. Parinktos koloristų spalvos, nuolat skambanti linksma hipiška muzika kai kur pradeda atrodyti per daug nenatūraliai ir ryškus kontrastas neleidžia patirti veikėjų jausmų.
Ankstesniuose savo kūriniuose „Medžioklė“ (The Hunt, 2012) ar „Submarino“ (2010), kūręs slogius veikėjus ribinėse situacijose, T. Vinterbergas „Komunoje“ bando į gyvenimą pažvelgti kitu kampu, prisimindamas savo paties vaikystę, kuomet su šeima gyveno bendruomenėje. Tačiau filmo emocijoms perteikti neužtenka vien to laikotarpio smagių melodijų ar maudynių nuogiems jūroje. Keliami filmo konfliktai tarp veikėjų vis tiek sukuria romantizuotą komunos gyvenimo vaizdą, tačiau iki galo neatskleidžia kitos šio gyvenimo pusės. Vieninteliu stipriu aspektu išlieka veikėjos Anos kismas ir jos santykiai su Eriku ir dukra Frėja, kurie ryškiai pulsuoja tarp kitų siužeto linijų.
Filmo anonsas:
Seansai:
Balandžio 1, Penktadienis, 14:30-16:21, Skalvija, Vilnius
Balandžio 2, Šeštadienis, 21:15-23:06, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas
Balandžio 3, Sekmadienis, 20:30-22:21, Forum Cinemas Panevėžys, S03, Panevėžys
Balandžio 3, Sekmadienis,22:15-00:06, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
Balandžio 4, Pirmadienis, 18:00-19:51, Forum Cinemas Šiauliai, S03, Šiauliai
Daugiau seansų galite rasti čia.