fbpx
Festivalių filmai, Filmų apžvalgos

„Kongresas“ – (pa)sąmonės ir interpretacijų pobūvis

Kadras iš filmo „Kongresas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Kongresas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ari Folmano „Kongresas“ (The Congress, 2013) kone visur pristatomas kaip animacinis filmas. Galima nuspėti, kokia nuostaba apims žiūrovą pradėjus žiūrėti kūrinį, o animuotų kadrų sulaukus tik jam įpusėjus. Nusiteikti irgi reikėtų ne kaip lengvam fantastiniam filmui, o ganėtinai rimtas temas nagrinėjančiai mokslinės fantastikos juostai, kuri – labai specifiška ir dar laviruojanti ties absurdo riba.

Filmas – Stanislawo Lemo „Futurologinio kongreso“ adaptacija, tačiau toli gražu neprimins „Soliario“. Istorija sunkokai apibūdinama: Robin Wright, vaidinanti pati save, sulaukia pasiūlymo nuskenuoti savo kūną ir tokiu būdu išlikti amžinai jauna ir vaidinti bet kokiuose filmuose ateityje, nes dabartinis realus kūnas – jau senstantis ir neatitinkantis Holivudo standartų. Dar Robin turi du vaikus, kurių vienas sunkiai serga. Tai tokia ta pirmoji filmo dalis, atrodanti kaip tradicinis vaidybinis filmas, tik su mokslinės fantastikos (sci-fi) elementais.

Tuomet juosta tarsi skyla, kai veiksmas nukeliamas dvidešimt metų į priekį, ir Robin, pavartojusi paslaptingų medžiagų, netikėtai tampa animacine persona, kaip ir visa aplinka, tiksliau, kongresas, kuriame veikėja vėliau rėš griežtą moralizuojančią kalbą. Animacija atrodo kiek juokinga, lyg ir truputį nemokšiška, lyg ir įdomi – haliuciogeniškai spindinti ryškiausiomis spalvomis, kaip kai kurie „The Beatles“ vaizdo klipai. Tik spėjus pagalvoti apie režisieriaus intencijas, galima išgirsti, kaip patys veikėjai pasišaipo iš animacinio pasaulio. Iš tikro, filme tai ne pirma savikritiška gaida – lygiai taip pat juokiasi Robin prodiuseris, kalbėdamas apie mokslinės fantastikos žanro filmus. Neva jie neverti dėmesio. Kad ir kaip vizualiai keistokai atrodo antroji filmo dalis, sunkoka kaltinti kūrėjus, jog animacija nėra gerai, kai fone galima girdėti pasiteisinimą.

Deja, kitų trūkumų pateisinti nepavyktų. Režisierius bando pasakyti labai daug, ir tikrai ne visomis scenomis pavyksta tai padaryti iki galo. Nors tai ir mokslinės fantastikos žanras, filme daug dėmesio skiriama ne technologijos ir mokslo pokyčių paaiškinimams, bet filosofinėms idėjoms, o tai kiek primena „Pabusti gyvenimui“ (Waking Life, 2001). Tos idėjos veja viena kitą, o aktoriai pradeda kalbėti įmantriais monologais, kurie skamba visiškai nenatūraliai. Būdami kadre vieni, veikėjai kartais gali įtikinti žiūrovą, be to, tai padeda atsiskleisti aktorių sugebėjimams. Tuo tarpu iš filosofinių traktatėlių lipdomi pokalbiai nesudaro vientisos visumos, ir aktorių vaidyba tuomet, rodos, lyg „medinė“. Tarsi jie gražiai ir iškalbingai skaitytų žodžius.

Kadras iš filmo „Kongresas“  Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Kongresas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vis tik scenos, kurios pavyksta, yra įspūdingos. Tai dėl labai įdomios tematikos ir idėjų – diskriminacija bei laikinumas. Pirmiausiai kalbama apie jaunystės kultą Holivude. Svarbu tai, kas standartiškai patrauklu, t. y. jaunas kūnas, visa kita – paliekama nuošalyje. Net neįmanoma pavadinti Robin sena, tačiau kai kuriose socialinėse aplinkose tinkamo amžiaus ribos labai griežtos. Senėjimas siejamas su laikinumu, kurį suvokus Robin sutinka griebtis pasiūlytos procedūros ir nuskenuoja savo kūną amžinam sustingusiam gyvenimui. Čia, beje, filmas suteikia nemažą interpretacinį lauką, nes galima pasvarstyti, ar tolimesni įvykiai vyksta iš tikrųjų, ateityje, ar tik sukonstruotoje Robin sąmonės projekcijoje.

Žiūrovų teismui paliekama ir siužetinė Robin vaikų linija, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo ne tokia reikšminga, tačiau filmo pabaigoje jai vėl skiriama daugiau dėmesio ir ji palieka porą galimų juostos nagrinėjimo kelių. Šis „sužaidimas“ įdomus, be to, susisieja su laikinumo, gyvenimo ir mirties temomis. Tačiau per daug visko atskleisti šia apžvalga – nevalia.

„Kongresas“ – akivaizdžių trūkumų turintis filmas, ne itin nuoseklus, tačiau ganėtinai intriguojantis savo tematika ir žanru (pusiau drama, pusiau animacija), nelabai ką pasiūlantis mokslinės fantastikos gerbėjams, kurie tikisi įspūdingų techninių detalių, tačiau juostos idėjos šį trūkumą kompensuoja. Tik reikia nusiteikti praleisti pro akis kai kuriuos režisūrinius sprendimus ir bandyti pasinerti į gana įdomią istoriją apie laikinumą ir holivudinę kino industriją.

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Pr 2014-03-31 20:30 — Vilnius – k.c. „Forum Cinemas Akropolis”, 1 salė

Filmo anonsas:

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.