Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Kino pavasaryje“ parodyta pirmoji programos „Lietuvių filmų premjeros“ dalis, sudaryta iš šešių trumpametražių filmų. Naujausius darbus pristatė režisieriai Tomas Ramanauskas, Karolis Kaupinis, Gediminas Šiaulys, Kamilė Milašiūtė, Gerda Paliušytė ir Elvina Nevardauskaitė su Davidu Heinemannu. Programą sudarė du animaciniai filmai, du vaidybiniai ir pora dokumentinių pasakojimų.
„Budėjimas“, rež. Karolis Kaupinis, 2017 m., Lietuva, Belgija
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Sidabrinę gervę“ už debiutinį filmą „Triukšmadarys“ pelnęs režisierius ir žurnalistas Karolis Kaupinis publikai pristatė vaidybinį filmą „Budėjimas“. Tėvas (Darius Meškauskas) ir sūnus (Donatas Želvys) leidžia paskutines dienas su ligoninėje mirštančia motina. Jie stengiasi kaip įmanydami palengvinti likusias jos valandas, o kartu – mažais gestais užpildyti nepakeliama tapusią kasdienybę. Filme-psichologiniame etiude kuriama klaustrofobiška atmosfera. Išorinis pasaulis, tvankaus vasaros vakaro garsų pavidalu skverbiasi į palatą per pravirą langą. Jei galėtų – ir jį uždarytų, bet karštis neleidžia. Filmas atskleidžia, kaip ribiniais gyvenimo momentais išorinė realybė tarytum aptirpsta ar net visai išnyksta. Beviltiška situacija – artimojo mirties laukimas – neįvardijama, nesuvokiama patirtis. Susitelkiama į buitiškas detales, kabinamasi už smulkmenų, tačiau užslopintos emocijos vis netiesiogiai prasiveržia – neadekvačiu susierzinimu dėl mažų dalykų arba nevalingu, isterišku juoku. Filme matome pastangas kalbėti kino kalba, eksperimentuoti su kadrais, stambiais planais, neįprastais, daugiau dengiančiais nei atskleidžiančiais rakursais, kadro proporcijomis kurti įspraustumo, įstrigimo pojūtį. Atrodo, filmu siekiama ne tiek papasakoti istoriją, kiek perteikti emociją, psichologinę būklę, tačiau tai pavyksta tik iš dalies. Žiūrint filmą ateina mintis – taip, suprantu, ką ir kodėl kūrėjas daro, viskas padaryta logiškai ir teisingai, tačiau emocinio paveikumo šiek tiek pritrūksta.
„Troškimas, kad pavyktų“, rež. Gerda Paliušytė, 2016 m., Nyderlandai
„Troškimas, kad pavyktų“ – turbūt daugiausiai diskusijų ir klausimų sulauksiantis programos filmas. Vaizdo menininkės ir kuratorės Gerdos Paliušytės darbas iškrenta iš kitų pristatytų filmų konteksto visų pirma dėl to, kad tai – konceptualus, eksperimentinis kinas, kurį labiau tikiesi pamatyti meno galerijos erdvėse, o ne kino teatro salės ekranuose (filmas ir buvo rodytas kaip dalis autorės personalinės parodos Amsterdame). Problema su tokiu kinu, o gal tiksliau vaizdo menu, kad jis dažniausiai nepaveikia, jei nėra konteksto. Tai, kad ir eksperimentinis kinas ateina į festivalių programas, išties džiugina. Tik galbūt norėtųsi kiek platesnio idėjos pristatymo nei tik itin taupaus režisierės komentaro prieš premjerą, jog tai filmas apie Amsterdamo ekonomiką. Šiame filme neverta ieškoti režisūros tradicine šio žodžio prasme, tačiau jame įtraukianti atmosfera – vaiduokliškai kamerai nebyliai sklendžiant tuščiomis miesto gatvėmis, žiūrovas viliojamas išnykti, susitapatinti su abejingu, beaistriu anonimišku ir, galbūt, net nežmogišku žvelgiančiuoju.
„Po mirties, prieš pragarą“, rež. Tomas Ramanauskas, 2017 m., Lietuva
Vargu ar šis banditėlis svajojo apie amžiną gyvenimą ir ilgai neblėstančią šlovę, kurią jam prie laužo kontempliuojant savo „galvos“ įkainį – 200 dolerių – išpranašauja netikėtai pasirodęs indėnas. Pasirodo, jo laukia nepaprastas, nuotykių kupinas gyvenimas. Po mirties. Grubių štrichų animacija, deranti vesterno žanrui, žaidimas įvairiais rakursais, dėmesys detalėms kuria vientiso ir išbaigto filmo įspūdį, tačiau pats pasakojimas per daug pasikliauja pagrindiniu siužeto posūkiu. Nors Tomas Ramanauskas pristatydamas filmą minėjo, jog ši realiais Elmero McCurdy gyvenimo (ir mirties) faktais paremta istorija buvo jau savaime paruoštas scenarijus, nesinori su tuo sutikti – filmo netikėtumas nėra toks jau netikėtas, kaip galbūt pasirodė režisieriui.
„Kaukai“, rež. Gediminas Šiaulys, 2017 m., Lietuva, Indija, Suomija
„Kaukai“ – trumpa istorija, sumanyta mažiesiems žiūrovams kaip nenutrūkstantį gyvybės pradžios ir pabaigos rato magiją atskleidžiantis pasakojimas. Filmas turi aiškią viziją, misiją, vientisą estetiką. Tai pozityvus, mielas, bet ne per daug saldus pasakojimas vaikams ir apie vaikus. Be žodžių perteikiami vaikų charakteriai, prieštaringos emocijos ir būdingos reakcijos – tokios kaip nevisai suvokiamo suaugusiųjų elgesio imitacija (kiškio laidotuvių scena). Gal pasakojimas ir nėra itin originalus, tačiau tai grakščiai papasakota šviesi pasaka, kurią malonu žiūrėti ir kurios malonu klausytis (filmui muziką sukūrė grupė „Fusedmarc“ su Egle Sirvydyte, Jurga Šeduikyte ir „Mixtape Club“).
„Motinos diena“, rež. Kamilė Milašiūtė, 2017 m., Lietuva
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Trumpametražio vaidybinio filmo „Motinos diena“ idėja kilo režisierei lankantis Vilniaus jaunimo centre „Mes“. Pasakojimo išeities tašku tapo paauglių tradicija Motinos dienos proga vogti gėles, net ne visada turint kam jas įteikti. Su seneliu gyvenantis šešiolikmetis Nerka (Rokas Tarulis) leidžiasi ieškoti prapuolusios motinos. Tai filmas, kurio užkulisiai įdomesni nei galutinis rezultatas – realybė, kurios nepamatome, o tik nujaučiame esant atrodo daug sodresnė, svarbesnės ir aktualesnė nei schematiškas filmo siužetas. Filme, ypač pirmojoje jo pusėje, skiriamas dėmesys pagrindinio veikėjo ir jo aplinkos stebėjimui, tačiau finalas nuvilia iš socialinės dramos žiūrovą perkeldamas į melodramos žanrą.
„Atmink iš molio esi“, rež. Elvina Nevardauskaitė ir David Heinemann, 2016 m., Jungtinė Karalystė, Lietuva
Išties yra kažkas kinematografiško šioje seniausioje Lietuvos gamykloje, kurioje gaminamos molinės plytos. Tačiau nykstančios, kontrastingos erdvės, jų tekstūros ir garsai, turintys perkelti žiūrovą į neapibrėžtą, mistišką dimensiją, nesuvaldomos ir įtaigūs kinematografiniai sprendimai, (tokie kaip staigūs fabriko mechanizmų darbą atkartojantys kameros judesiai) pasimeta garso, vaizdo, chaotiškų fabriko darbuotojų pasakojimų kakofonijoje.
