Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Geriausias šio amžiaus filmas, tamsus, siurrealistinis, sudėtingos struktūros, dėl kurios teisingos versijos iki šiol vyksta aktyvios diskusijos, bei praėjusių metų hitas, spalvingas, lengvas, smagiai pramoginis. Ką bendro turi šie du filmai? Iš esmės viską. Jie pasakoją tą pačią istoriją. Apie sudėtingą karjeros kelią Holivude bei viską apsunkinančią meilę. Tik kol vienas būna neblogas tik peržiūros metu, kitas – sukelia apmąstymus ir įsirašo kino istoriją.
„Malholando kelias“ (Mulholland Dr., 2001) nurodo veiksmo vietą – būtent šis kelias veda į Holivudą tikrąja to žodžio prasme. Vietovė kalnuota, vingiuojanti aukštyn žemyn kaip ir filmo nuotaika ar būsimųjų aktorių, bandančių prasiveržti Holivude, kelias – žada būti kaip „Pelenė“, o rutuliojasi kaip „Sigutė“.
Pirmose scenose rodomos dirbtinės šypsenos pastelinių spalvų fone, aišku, D. Lyncho filmuose ir negalėtų žadėti laimingos pabaigos, tačiau tai, kas atsiranda vėliau, nuteikia labiau nei tik pesimistiškai. Atmosfera šlykštesnė nei neišsipildžiusios svajonės ir baugesnė nei ateities nežinia. Ir vis tik peržiūra emociškai pakenčiama, nes visos blogos jausenos sumaišomos su mistine aura, trilerio įtampa. Tad „Malholando kelias“ yra ne slegianti, o neraminanti peržiūra.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kad ir koks painus filmas būtų, iš ne visuomet susijusių scenų sudėliojamas pakankamai koherentiškas pasakojimas, kurio centre – meilės istorija. Paprasta, graži ir jaudinanti. Betė (Naomi Watts) ir Rita (Laura Harring) – jauna entuziastinga aktorė ir atmintį praradusį moteris – įsimyli viena kitą benarpliodamos paslaptingą Ritos istoriją. Pasaulis aplink jas keistas ir jos kovoja dviese prieš jį. O tada Silencio. Ir viskas dingsta.
Pirmenybė tenka svajoms. Meilę sugriauna karjera ir pavydas. D. Lynchas primena, jog tai „Malholando“ kelias, kuriame Veneros atsišakojimas trumpam nuveda prie gražaus krioklio, o jame, jei ne paskęstama, tai bent apkurstama. Vėliau grįžtama į greitkelį, kurio horizonte – devynios baltos šviečiančios raidės. Bet juk žinot, kaip būna su artėjimu prie horizonto.
Priartėti neįmanoma ir prie teisingos filmo analizės. „Malholando kelias“ – pats įstabiausias kino sapnas: realybė ir svajos, tie patys aktoriai, vaidinantys skirtingus veikėjus, mistinės būtybės, iškrentančios iš filmo estetikos, baugias scenas keičiantys mielesni kadrai, A. Badalamentis ir šeštojo dešimtmečio popsas. Milijonai priešybių, verčiančių pasitelkti ar psichonalizės teorijas, ar I. Bergmano filmus, ar tai, kas jums, kaip filmo žiūrėtojui, artimiau.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kiekvienas gali likti su savo versija. Painiau nebent tiems, kurie sako, jog filmo pabaiga neaiški. Ne, ne. Neaišku, kur filmo pabaiga. „Malholando kelias“ išlinkęs į Mėbijaus juostą, o ties kuria vieta ją perkirpsite – pasirinkite patys.
„Apie ką filmas?“ Klausimas toks natūralus, paprastas ir kartais visiškai netinkamas. „Malholando kelias“ – apie Kalifornijos svajas, tačiau svajingumas ištirpsta rūke išgirdus Silencio, o vietoje atsakymų D. Lynchas nepasiūlo nieko, bet palieka kiekvienam žiūrovui po mėlyną dėžutę. Tik nėra rakto. Nors jo ir nereikia. Dėžutė pati savaime – Kalifornija, Holivudas, kinas, meilė ir neapykanta jam. Nuojauta kužda, jog tai galingiausia, ką gali pasiūlyti filmai.
Filmo anonsas:
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 29, trečiadienis, 21:15-23:42, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Balandžio 02, sekmadienis, 18:15-20:42, Skalvija, SK, Vilnius
