Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Poetinės dokumentikos kūrėjas Audrius Stonys viename interviu sakė, kad vaikystėje norėjo pamatyti, kaip pasaulis atrodo atsisėdus ant debesies. Filmas „Moteris ir ledynas“ (Woman and the Glacier, 2016) gana tiksliai atitinka jo vaikystės svają. Sėdėdama nedidelėje „Pasakos“ kino salėje atsidūriau tarytum ant debesies – pamačiau mažytę moterį ir milžinišką, neaprėpiamą Tuiksiu ledyną.
Režisierius stebi glaciologę Aušrą Revutaitę, daugiau nei 30 metų gyvenančią Tian Šanio kalnuose, Kazachstane. Tarp kitko, lietuvės mokslininkės darbas vertinamas – 2014 m. jos vardu buvo pavadintas vienas iš ledynų. Turbūt ne veltui sakoma, kad kalnais susergama. A. Revutaitė – tikriausias šio posakio įrodymas. O gal moteris nusprendė atsidėti mokslui? Kaip paaiškinti jos buvimą šitaip toli, atrodytų, jog pasaulio krašte? Šis klausimas neduos ramybės daugeliui žiūrovų.
Ten, 3,5 tūkst. metrų aukštyje, lėčiau gyja žaizdos, pasikeičia svorio suvokimas, sunkiau kvėpuoti (30 proc. mažiau deguonies), o asmeninė erdvė išsiplečia. Kiekvieną dieną mokslininkė atlieka Tuiksiu ledyno matavimus, o gautus duomenis perduoda centrui Almatoje. Tokiame pasaulyje moteris gyvena su vieninteliais jai draugiją palaikančiais augintiniais – kate ir šuniu. Šių dviejų kalnų gyventojų kasdienybė, palyginus su mokslininkės rutina, atrodo kur kas žaismingesnė, o tarpusavio komunikacija pakankamai intensyvi ir balansuojanti nuo meilės iki neapykantos.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Žmogus ir gamta. Mažas ir didelis. Mirtinga moteris ir amžinas, tūkstančius metų gyvuojantis ledynas. Jie abu lyg pora (ledynas juk vyriškos giminės), susaistyta tyla ir ramybe, kurią ir įkūnija. O gal tarp žodžio „moteris“ ir žodžio „ledynas“ reiktų dėti brūkšnelį? Kas jei ledynas įsikūnija į moterį ir ji praranda žmogiškas savybes (žodinę komunikaciją)?
Prisimenu Irano Naujosios bangos filmą „Karvė“ (Gaav, 1969), kuriame vyras praranda savo mylimą karvę, nes ji netikėtai nudvesia. Po kurio laiko kaimiečiai pastebi, jog pasikeičia vyro elgesys ir kalba. Į jį įsikūnija karvės dvasia. Šis persikūnijimas – mistiškojo sufizmo išdava.
A. Stonio filme dvasingumo tema taip pat juntama. Filmo tėkmė, meditacinė muzika ir užburiantys Audriaus Kemežio įamžinti kalnų reljefo vaizdai panardina į transo būsenai artimą jausmą. Be to, ar kasdieniai pasikartojantys ledyno matavimai negali būti suprantami kaip meditacinė praktika atsiskyrus ar absoliutus atsidavimas ir tarnystė gamtai ar Dievui? Mokslininkės atsiskyrimą galima prilyginti meditaciniams atsiskyrimams, o kasdienį matavimą – rūpinimuisi ledynu („Tampi amžinai atsakingas už tą, kurį prisijaukinai“, – rašė Antoine de Sant-Exupery).
LKC archyvas
Kalnuose daugelis dalykų atrodo ir vyksta visai kitaip. Ten galima pradingti. Taip, kaip glaciologė pradingta filmo kadruose, pasislepia pūgoje ar rūke. Atsiriboti – filme nematyti nei mobiliojo telefono ar kompiuterio. Mokslininkė stebėjimus fiksuoja ranka. Nekalbėti – per visas 56 minutes jos ištartus žodžius galima suskaičiuoti ant pirštų. Bet jų ir nereikia. Režisierius tikriausiai tyčia įterpia keistuolio triukšmadario (jį gana tiksliai įvardytų rėksnio apibūdinimas) epizodą, kuris džipu turistus vežioja po kalnus ir kiekvieną kartą savo akiplėšišku elgesiu drumsčia kalnų ir filmo žiūrovų ramybę.
Meditacinę tylą praskraidina pasikartojantys dambros instrumento garsai. Tiesiog pakelėje, lyg tarp kitko, iš pirmo žvilgsnio paprastas ir niekuo neišsiskiriantis vietos gyventojas brazdina instrumentu. Galima sakyti, kad jis suskaido filmą į smulkesnes dalis. Jo skaidymo ginklas, dambra, užtaisytas nepaprasta 3000 metų senumo melodija „Geltona“. Melodijos amžius ir pasikartojimas netiesiogiai kalba apie cikliškumą – viskas kartojasi, žmonės eina ir praeina, bet yra dalykai, kurie nepavaldūs laikui, jie išlieka amžinai.
Tik tradicinis drabužis ir vyro etniniai bruožai byloja jo kilmę ir kartu sufleruoja filmo vietą. Kalnai juk visur atrodo panašiai. Nustatyti kalno geografinę vietą vien iš nuotraukos, ko gero, būtų sudėtinga. Ypač kai kalbama apie milžinus tokiame aukštyje, kur nebėra nei augalijos, nei gyvūnijos. Šis universalumo aspektas rodo, jog filme kalbama apie bendražmogiškus dalykus – vienatvę, ramybę, o ne specifinius ir tik tam tikrai vietai būdingas problemas ar klausimus.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Naujausias A. Stonio filmas buvo pristatytas tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje IDFA, kuris yra vienas iš didžiausių dokumentinio kino renginių pasaulyje. Visai neseniai paaiškėjo, kad trejus metus filmuotam darbui „Moteris ir ledynas“ duris atvėrė žymusis Kanados dokumentinių filmų festivalis „Hot Docs“. Lietuvos valstybės šimtmečio atkūrimo proga A. Stonys ir latvių režisierė Kristine Briede kuria dokumentinį filmą „Naujoji Baltijos banga“ apie poetinės dokumentikos pradininkus ir jų kino kalbą sovietmečio laikotarpiu.
Daugiau nei 20 filmų sukūrusio režisieriaus darbai apdovanoti daugelyje užsienio kino festivalių. 1992 m. už filmą „Neregių žemė“ režisierius pelnė Europos kino akademijos prizą už geriausią dokumentinį filmą. Jo retrospektyvos ir kino vakarai buvo surengti Šveicarijoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Ispanijoje, JAV, Belgijoje, Turkijoje, Indijoje, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje ir Lietuvoje.
Filme kūrėjas derina archyvinius nespalvotus kadrus kartu su šių dienų ramių tonų paletės kadrais. Tokiu būdu sugretinta praeitis ir ateitis verčia pasvarstyti, kaip laikas keičia kalnus ir ledyną. Filmas bėga ramiai, vieną metų laiką keičia kitas, o mėnesieną – dienos šviesa. Todėl laikas filme natūralus ir autentiškas. Žiūrint filmą jaučiamas pagrindinės filmo herojės išlaikomas atstumas – filmo kūrėjams nepavyko prie jos priartėti, todėl A. Revutaitės portretas minimalus, tolimas ir paslaptingas. Atsakymo į klausimą, kodėl šitiek metų moteris gyvena kalnuose, nėra. Tą paslaptį žino tik ji ir ledynas.
Filmo anonsas:
