Jau minėjau, kad festivalyje „Kino pavasaris“ kiekvienas gali atrasti ką nors sau tinkamo. Manau, jog net žmogus visą gyvenimą žiūrėjęs rusiškus veiksmo filmus čia galėtų rasti ką nors sau patinkančio, nes filmus renkamės ne vien pagal jų režisierių, aktorių ar scenaristų pavardes, kartais tema nugali viską. Būtent taip nutiko ir man besirenkant žiūrėti dokumentinį režisierės Emer Reynolds (iki šio filmo, man ši pavardė nieko nesakė) filmą „Tolyn į kosmosą“ (The Farthest, 2017). Tiesiog norėjau paspoksoti į žvaigždes.
Na gerai, „paspoksoti į žvaigždes“ gal kiek per daug supaprastintas išsireiškimas, juk tą patį galima padaryti pavažiavus kur į užmiestį, tačiau kinas sugeba priartinti tave prie tų žvaigždžių, apsukti aplink jas ratu, ar net perskrosti kiaurai. Žinoma, tai tik kompiuterinės grafikos ir specialiųjų efektų sukurta iliuzija, bet juk būti maustomam kartais taip smagu. Galbūt todėl įvairūs mokslinės fantastikos filmai ar „kosminės operos“ taip užkariauja fantaziją. Tačiau ne ši iliuzija, o paprasta realybė labiausiai užgniaužia kvapą filme „Tolyn į kosmosą“.
Taip, paradoksalu, bet filmas pavadinimu „Tolyn į kosmosą“ yra žymiai labiau apie Žemę, nei apie kosmosą. Žinoma, svetimų planetų ir gražių vaizdų čia tikrai netruks, tačiau tikruoju filmo objektu yra iš Žemėje rastų medžiagų (ir net eiliniame prekybos centre pirktos folijos) pagaminti du „Voyager“ kosminiai zondai bei už šių zondų gamybą ir misiją atsakingi mokslininkai.
1977-aisias metais paleisti „Voyager 1“ ir „Voyager 2“ zondai nūnai yra tapę savotiška kultūrine ikona, tai vieni geriausiai žinomų žmonių sukurtų kosminių aparatų, ne kartą šmėžavęs „Žvaigždžių kelio“ („Star Trek“) filmuose, „X-Failuose“ („X-Files“) ar pan. produkcijoje. Neatsiejama „Voyager“ legenda – auksinis diskas. Prie erdvėlaivio pritaisyta patefono plokštelė, su dviejų valandų trukmės garso įrašu (sveikinimai įvairiomis pasaulio kalbomis ir muzika, pradedant Beethovenu ir baigiant Chucku Berry) bei išraižytais simboliais demonstruojančiais Žemės padėtį, žmogaus fizionomiją ir t.t. Šis diskas neretai užgožia tikruosius „Voyager“ zondų mokslinių tyrimų tikslus.
To filme nėra. Mokslinė „Voyager“ misija čia atskleista įtaigiai ir įtikinama, juk „Didžiojo planetų turo“ (Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas) metu šių zondų surinkti duomenys buvo neįkainojami, jokie kiti žmogaus rankomis sukurti kūriniai daugiau ir neprisiartino prie kai kurių šių planetų. Ši kelionė, joje surinkti duomenys ir nuotraukos, gausiai prisidėjo prie to kaip mes įsivaizduojame kosmosą, ar kokią jo „iliuziją“ tikimės pamatyti. Trapi riba tarp mokslo ir legendos buvo išlaikyta, į „Voyager“ misiją filme pažiūrėta iš plačios, kelių kampų perspektyvos. Rišamąja šių žvilginių medžiaga tapo ties zondais ir misija dirbę NASA mokslininkai.
Būtent mokslininkų komentarai, praturtinti gausiais archyviniais kadrais, sulipdė mokslinius ir nemokslinius Misijos uždavinius į vieną bendražmogišką pasakojimą apie visos žmonijos egzistencijos prasmę, progreso siekimą, savo vietos paiešką beribėje visatoje. Realūs šių mokslininkų veiksmai, pavyzdžiui, sprendimas „Voyager‘iu“ užfiksuoti visą mūsų Saulės sistemą vienoje fotografijoje, šiam veržiantis iš jos ribų, neturėjo jokios mokslinės vertės, tačiau tapo žmogiška metafora apie visų mūsų būtį. Šių žmonių darbas ir atsidavimas jam gali beprotiškai įkvėpti, tad filmą verta pažiūrėti jaunimui svarstančiam apie savo ateities karjerą ar kai kuriems Lietuvos seimo nariams, manantiems, jog dabartinės Lietuvos mokslininkų gyvenimo ir darbo sąlygos yra visiškai puikios ir patenkinamos (gal kils noras jas nors šiek tiek pagerinti). Šie mokslininkai yra tikrosios filmo žvaigždės.
Tokiais jie gali jaustis, nes jų pasiekimas yra sunkiai suvokiamas sveiku protu. Užtenka tik susimąstyti, jog prieš 4 dešimtmečius kurta technologija šiandien vis dar funkcionuoja. Tai yra greičiausiai skriejantis žmogaus darbo kūrinys mūsų visatoje, per sekundę nulekiantis 17 kilometrų (per tas 5 minutes, kurias skirsite šiai apžvalgai, „Voyager 1“ bus nulėkęs daugiau nei 5000 km). Tai tvarinys, kuris paliko mūsų Saulės sistemos ribas ir skries ja, kai mūsų jau seniai nebebus šiame pasaulyje. Šių „žvaigždžių“, šių mokslininkų mums reikia dar daugiau, nes dabartiniai „Voyager“ matuojant kosminiais masteliais yra visiškas niekis.
Deja, filmas „Tolyn į kosmosą“ turi ir savų trūkumų. Dauguma jų minimalūs – šiek tiek per dažnas „kalbančių galvų“ naudojimas, Holivudo produkcijai nusileidžiantys specialieji efektai; tačiau labiausiai filmui koją kišą jo pateis trukmė – nors „Voyager“ istorija sudėtinga, paini ir įdomi, jai papasakoti reikia laiko, tačiau nieko nebūtų prarasta sutrumpinus dviejų valandų trukmės filmą bent 20–30 minučių. Tuo labiau, kad neišvengta bereikalingų pasikartojimų ar jausmo, jog šis filmas turi bent kelias pabaigas. Vis tik visą tai atperka puikus garso takelis, kuriame girdime gausias ištraukas iš „auksinio disko“ bei senas ir naujas kosminės tematikos dainas. Jei NASA mokslininkai suklijuoja į vieną visumą filmo scenarijų, tai išradingas ir įtraukiantis garso takelis tvirtai sulipdo likusias jo dalis.
„Tolyn į kosmosą“ galima rekomenduoti visiems kurie domisi mokslo istorija, kosmoso technologijomis, astronomija ir visata. Fizikos mokytojai gali puikiausiai rekomenduoti šį filmą savo mokiniams. Taip pat filmas patiks visiems tiems, kurie nors kartais pakelia akis į žvaigždes naktiniame danguje.
Filmo anonsas: