Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Galima teigti, kad vos 26-erių sulaukęs Kantemiras Balagovas su trenksmu įsiveržė į kino pasaulį. Jaunojo rusų režisieriaus pilnametražis debiutas „Ankštumas“ (Теснотa) 2017 m. Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas FIPRESCI prizu „Un Certain Regard“ sekcijoje. Festivalio metu kūrinio peržiūras lydėjo ir liaupsės, ir pikti išėjimai iš kino salės filmui dar nepasibaigus. Peržiūrėjus filmą susidaro įspūdis, jog ir vienų, ir kitų režisierius nusipelno.
„Ankštumas“ žiūrovą nukelia į 1998 metus, Nalčiko miestą Rusijos Šiaurės Kaukaze. Jame gyvena žydų bendruomenė, kuriai priklauso ir prie automobilių mėgstančios krapštytis berniokiškos merginos Ilanos (tiesiog nuostabi Darya Zhovner), slaptai susitikinėjančios su vietiniu kaukaziečiu Zalimu (Nazir Zhukov), šeima. Iš pirmo žvilgsnio harmoningą šeimą, besiruošiančią Ilanos brolio Davido (Veniamin Katz) sutuoktuvėms, sukrečia tragedija. Davidas kartu su savo sužadėtine Lėja yra pagrobiami vietinių gangsterių, reikalaujančių išpirkos už jaunų įsimylėjėlių sugrąžinimą. Ilana, kuri yra ne tik berniokiška, tačiau ir sunkiai sutramdoma tradiciškai nusiteikusių tėvų, pasijunta antraeile šeimos dalimi, ypač kai tėvai desperatiškai bando pasinaudoti ja, siekdami išgelbėti savo sūnų. Tai paskatina Ilaną jaustis esančią ne savo vietoje. Taip filme pradedamos skleisti tradicijos ir nepriklausomybės, autonomijos ir subordinacijos įtampos bei bendruomenėse verdantys vidiniai konfliktai.
Ilanos virsmai filmo metu labiausiai siejasi su filmo pavadinime deklaruojamu ankštumu. Visų pirma, Ilana jaučiasi dusinama savo pačios šeimoje, kuri nepalaiko jos santykių su kaukaziečiu, jos nepaklusnumo bei berniokiškos išvaizdos. Ginčai kyla net tėvams siekiant įtikinti Ilaną bent kartą apsivilkti suknelę Davido ir jo sužadėtinės garbei skirtos vakarienės metu. Šis „ankštumas“ kulminaciją pasiekia, kai Ilaną tėvai bando išleisti už turtingos vietinės žydų šeimos sūnaus dėl pinigų, padėsiančiių išgelbėti Davidą. Netilpdama į savo pačios šeimą Ilana metasi link savo kabardiniečio vaikino Zalimo ir jo draugų, nuo kurių turi slėpti savo žydiškumą. Kaip ir savo šeimoje, kaukaziečių kultūroje Ilana taip pat neranda sau vietos ir negali visiškai atsiskleisti. Tokiu būdu netiesiogiai paliečiama ir politinio „ankštumo“ problema, kurią įkūnija ir (kaip vėliau sužinoma) savo vietos nerandanti ir nuolat gyvenamąją vietą keičianti Ilanos šeima, turinti problemų bandant pritapti nežydiškoje kultūroje. Nors tai ir nėra pagrindinė filmo tema (kas galbūt galėjo išgelbėti jį nuo kritikos, kuri bus paminėta toliau), atidesnis žiūrovas tikrai gali pajausti ir politinę ankštumo dimensiją.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ilanos atveju visokeriopas ankštumas sukuria sprogstamąjį užtaisą, dėl kurio ji tampa nenuspėjama į savidestrukciją ir depresiją linkusia asmenybe. Galiausiai nuo visiško susinaikinimo gelbsti ankštumas kaip emocinis artumas su šeimos nariais, kuris, nors kartais ir tiesiogine to žodžio prasme smaugia (tą galima pamatyti paskutiniuose filmo kadruose), tačiau kartu nuramina savo vietos nerandančią sielą.
Jeigu visa tai piešia labai niūrios istorijos vaizdą, vertėtų pakelti šį įsivaizdavimą kvadratu. Net filmo kinematografija pasižymi savotišku ankštumu – kiekvienas kadras išnyra vos vos per arti, erdvė vaizdams yra per „ankšta“, visas filmas yra nufilmuotas 4:3 proporcijose. Kadrai retkarčiais stokoja nušlifavimo, taip būdingo nugludintiems rusų kino šedevrams. Tai toli gražu nėra jauno filmo kūrėjo nemokšiškumo ženklas. Priešingai, K. Balagovas ir jo komanda „Ankštume“ yra pasišventę realizmui – apie tai liudija ir filmo pradžioje paties režisieriaus tekstinis prisistatymas ir paliudijimas, jog filme pasakojama istorija iš tiesų yra nutikusi Nalčike. Todėl nenušlifuoti kadrai ir kartais buitiška estetika tampa filmo stiprybe. Kiekviena sukiužusi degalinė ar depresijos persmelkta gatvė atrodo dar niūresnė dėl kinematografinių sprendimų. Net vakarėlių ar sekso scenos yra persmelktos rusiškosios realybės depresijos, „paskanintos“ daug kam pažįstamais XX a. 10 deš. rusiškais muzikos hitais (tie, kas augo su panašia muzika, čia išgirsite ne tik Tatjaną Bulanovą, bet ir grupę „Virus“!). Žiūrovui estetiškai perteikti to laikmečio Rusijos provincijos depresyvią tikrovę, taip tik sustiprinant bendrą filmo poveikį.
Tiesa, K. Balagovo realistinis pasišventimas turi ir šiek tiek tamsesnę pusę, sukėlusią nepasitenkinimą filmu. Vienoje scenoje nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigusi Ilana kartu su Zalimu ir jo šutve degalinėje žiūri videokasetėse įrašytus muzikinius vaizdo įrašus, į kuriuos yra nukreiptas ir kameros žvilgsnis. Nutrūkus viename iš filmukų, ekrane pasirodo autentiški vaizdai iš čečėnų islamistų vykdomų žudynių (įskaitant ir gerklės perrėžimą), kuriuos žiūrovas yra priverstas stebėti kelias minutes be pertraukos. Apie šių vaizdų rodymą žiūrovas nėra niekaip įspėjamas nei filmo pradžioje, nei jo eigoje.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Tokį netikėtą „užpuolimą“ pats filmo režisierius aiškina bandymu provokuoti publiką, t.y. priversti juos susidurti su mirties baime. Tačiau toks K. Balagovo aiškinimas nelabai įtikina. Filmo pagrindinė idėja nesisuka aplink Čečėnijos konflikto smurtą ar mirties baimę. Vaizdų peržiūrėjimo scena taip pat niekaip nepagilina filme jau nagrinėjamų klausimų. Nors peržiūrėjus vaizdus ir seka trumpa diskusija apie genocidą bei žydiškumą, filme rodomi snuff tipo vaizdai nėra būtini vystomiems argumentams bei veikėjų reakcijoms. Tokiu atveju ir pats realaus smurto rodymas atrodo beprasmis, supiginantis Čečėnijos konflikto siaubą.
Šioje vietoje neveikia ir pasišventimo realizmui argumentas. K. Balagovas vizualiai filme tikrai nėra subtilus ir dėl kitų priežasčių. Tačiau nors ir lengva patikėti, kad to meto jaunuoliai galėjo žiūrėti panašius vaizdus (kaip kad vyko ir plintant internetui praėjus keliems metams ir mūsų šalyje), žudynių vaizdai be perspėjimo ar rimto kontekstualizavimo pasirodo greičiau kaip pigaus šokiravimo instrumentas. Užsidėjus konspiracinę kepurę ir matant, jog filmo kūrimą rėmė ir kai kurios valstybinės organizacijos, žudynių vaizdų ir iš jų sekusių diskusijų kontekste galima prisigalvoti visko. To, ko net pats K. Balagovas nenorėjo pasakyti. Tai gali rimtai ir kartais neteisingai atsiliepti ir bendram filmo vertinimui ateityje.
Visgi, per daug nesikoncentruojant ties vienu reikšmingu trūkumu, verta pripažinti, kad K. Balagovas sukūrė dėmesio vertą ir paveikų debiutą, kuris pelnytai traukia kino kritikų bei mėgėjų žvilgsnius. Stiprus ir daugeliu atvejų pagrįstas pasišventimas realizmo estetikai leidžia papasakoti niūrią, tačiau labai prasmingą istoriją ne tik apie neramias sielas, bet ir apie neramias bendruomenes. Norėtųsi tikėti, jog šalia K. Balagovo bus įvertintas aktorių darbas, o ypač – Ilanos vaidmenį atliekanti D. Zhovner, kuri jau pirmojo savo vaidmens filme metu tiesiog spindi tarsi naujai kylanti Rusijos kino žvaigždė. Turint galimybę, „Ankštumą“ tikrai verta (o gal net ir būtina) pamatyti, tačiau pasirenkite būti šiek tiek šokiruoti ne visai etišku K. Balagovo sprendimu filmo viduryje.
Artimiausi filmo „Ankštumas“ seansai:
- kovo 20, antradienis, 15:10–17:08, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius;
- kovo 20, antradienis,19:00–20:58, Garsas, Panevėžys;
- kovo 23, penktadienis, 18:30–20:28, Kultūros fabrikas, Klaipėda;
- kovo 23, penktadienis, 18:30–20:28, Skalvija, Vilnius;
- kovo 24, šeštadienis, 13:30–15:28, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius;
Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6336-ankstumas
Filmo anonsas: