A24 archyvas
Dar tik antra vasaros atostogų savaitė. Floridoje beprotiškai karšta – lauke ledų porcija pradeda tirpti akimirksniu. „Celebration“ – šiuo „Kool & The Gang“ funky hitu prasideda filmas. Išties, 4-iems vaikams šventė. Prasidėjo dar viena nerūpestinga vasara: ledai, žaidimai ir išdaigos. Ko daugiau reikia?
Susipažinkime su fantastiškuoju Kissimmee ketvertu: 6-erių Moonee (nuostabioji Brooklyn Prince), Scooty, Dicky ir naujoji grupės draugė Jancey iš „Futureland“, šalia esančio motelio. Grupelės branduolys, kaip jį vadina Jancy mama, yra „vaikai iš violetinės vietos“. Pasteline avietine spalva nudažytas motelis, kiti ryškiaspalviai pastatai (atrodo, kad net veikėjų drabužiai buvo priderinti prie sienų spalvų) aplink nuotaikingi ir saldūs jų pavadinimai yra apgaulingas fasadas, kontrastuojantis su tikromis gyventojų kasdienybės spalvomis. Ar nemanote, kad pakankamai skaudu gyventi šalia Disnėjaus pasakų pasaulio, kai tavo paties gyvenimas anaiptol ne rožėm klotas?
Tai filmas apie pakelėje apsistojusius žmones, gyvenančius be virtuvės, nuolatinių pajamų, privatumo, savo sodo, su nuolatos veikiančiu televizoriumi ir greitu maistu lovoje. Viena iš pagrindinių herojų yra Moonee mama Halley, kurios vaidmenį sukūrė Lietuvoje gimusi 24-erių Bria Vinaitė. Aktorinės patirties neturinčią merginą režisierius Seanas Bakeris atrado „Instagram“ tinkle. Jos personažė Halley priklauso tai pačiai socialinei grupei, kurią matėme britų režisierės Andrea Arnold kelio filme „Amerikos mylimoji“ (American Honey, 2016).
Kokia gali būti mama? Visokia. Halley – ne perlais, o tatuiruotėmis pasipuošusi jauna pankova motina. Tokia, kuri įsiutintų supermamas akimirksniu: keikiasi, rodo fakus sraigtasparniams, dukrai skelbia riaugėjimo varžybas ar fotografuoja ją prie degančio pastato. Savo chaotišku elgesiu, atrodo, kad ji tyčia atmeta visuomenės taisykles. Šiaip ar taip, ji nepasiduoda ir įvairiais būdais mėgina prasimanyti pinigų: parduoda kvepalus, užsiima prostitucija (dukrą užrakindama vonioje), meluoja. Ji stengiasi savo dukrą mylėti taip, kaip tai supranta – kai tik gali, suteikia galimybę turėti viską, kuo tik ji nori. Ji dukros elgesio neriboja, o jai prisidirbus gina, niekada prieš ją nepakeldama rankos. Iš kitos pusės, tokiu būdu Halley neužkerta kelio ratui pasikartoti – Moonee bus tokia pati, kaip ir ji. Jau dabar Moonee charakteryje vyrauja dvi skirtingos jėgos: vaikiškas nekaltumas ir žiaurumas, polinkis į destrukciją.
Nepaisant to, motiną ir dukrą sieja stiprus ryšys, jos niekada nesipyksta. Halley elgesys pakankamai vaikiškas, todėl jai nesunku bendrauti su šešiamete. Jų artumą iliustruoja faktas, kad per visą filmą jos dukra pravirksta tik kartą – tada, kai sužino, kad bus atskirta nuo mamos.
Pastato ūkvedys (vadybininkas neskamba tinkamai) Bobas (Willemas Dafoe) – dar vienas veikėjas Halley ir Moonee gyvenime. Jis atlieka tarsi tėvo vaidmenį – prižiūri abi, rūpinasi, kiek tai įmanoma iš šalies. Galbūt todėl, kad jaučiasi ar yra vienišas, tačiau apie jo šeiminę situaciją nieko nežinome. Ramus, jausmų nedemonstruojantis (tačiau juos turintis) tipas, nuoširdžiai plušantis, kad motelis būtų saugus ir neapšnerkštas. Jis visiškai kitoks nei „velnių priėdęs“ mamytės ir dukrelės tandemas.
PÖFF archyvas
Filmo pabaiga tik įrodo, kaip sunku šiose situacijose kažką keisti. Problemos nesprendžiamos, nuo jų bėgama ieškoti geresnio rytojaus. Pinigai ateina ir išeina, todėl verčiau juos iškart išleisti. Tai – pramoga, laikinas akimirkos džiaugsmas. Trumpa galimybė, kai nereikia galvoti, kaip sudurti galus. Pabaigos taip pat išsiskiria techniniu atžvilgiu – paskutinė scena nufilmuota su 6-uoju „iPhone“. Tuo metu visas „Floridos projektas“ nufilmuotas 35 mm juosta. Skirtumas jautėsi. Kito mediumo priežastis paprasta – Walto Disnėjaus pasaulyje filmuoti profesionalia kamera draudžiama, todėl režisierius taisykles „apėjo“ su aktoriais ir dar pora komandos narių apsilankydami tarsi lankytojai.
Iš esmės veikėjų gyvenime nieko nevyksta. Ko gero, svarbiausias įvykis, sukeliantis lūžį – vaikų teisių apsaugos kontrolierių apsilankymas. Jis įvyksta juostos pabaigoje. Vasarai einant į pabaigą, ramybė ir herojų gyvenimo gabalėlis, kurį stebėjome, baigiasi. Apibendrinus, visas filmas – lyriškas, tačiau neliūdnas, pakelėje gyvenančių vaikų kasdienybės portretas, kurio didžiausia stiprybė – įtikinamai ir vizualiai patraukliai perteikta realybė ir joje veikiantys organiški ir natūralūs veikėjai, kurie priverčia neatitraukti akių.
„Floridos projektas“ (The Florida Project, 2017) – 6-asis nepriklausomo kino kūrėjo Seano Bakerio pilnametražis darbas. Ir vėl režisieriui rūpi marginali visuomenės dalis. Kaip ir ankstesnio „iPhone“ nufilmuoto mikro-biudžeto filmo „Manadarinas“ (Tangerine, 2017) kūrime, taip ir ruošiantis šiam filmui, autorius rinko autentiškas istorijas ir kalbėjosi su žmonėmis, kurie gyvena taip, kaip personažai filme.
Scenarijų S. Bakeris rašė kartu su Chrisu Bergochu, kurio motina buvo neseniai persikėlusi į Orlando pakraštį. Ji pradėjo jam siųsti straipsnius apie tai, koks gyvenimas ten verda. Tai užkabino ir dėl to 2011-aisiais režisierius mėgino gauti finansavimą šiam projektui, tačiau jam nepavyko. Vietoj šio, kur kas didesnio projekto, pasirodė „Mandarinas“. Tai išėjo į naudą, nes suvedė su „June Pictures“, todėl dėl finansavimo nebereikėjo sukti galvos.
Filmo anonsas:
