Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Lietuvoje yra tokių organizacijų ir sambūrių, pavadinkime juos moralės kontoromis, kuriuos, pamačius vieną labiausiai reklamuojamų šių metų „Kino pavasario“ filmų – „Silvaną“ (Silvana – väck mig när ni vaknat, 2017) – ištiktų ūmus nervinis tikas, o gal net ir parašytų kokį skundą festivaliui. Filmas dokumentinis, tačiau istorijos dalys atrodo lyg specialiai surinktos į vieną – pusiau lietuvė, pusiau sirė, repuojanti lesbietė imigrantė Švedijoje. Kitaip sakant, filmas neskirtas griežtai konservatyviems žmonėms, nors smalsu kaip į „Silvaną“ sureaguotų būtent jie, nes pagrindinė filmo ašis vis tik yra nepolitinė.
Kaip filmo veikėja Silvana įdomi ne tiek dėl to, kad priklauso bent trims mažumų grupėms, kiek dėl nuoširdumo, santykio su kitais bei savo muzika. Todėl būtent apie tai pasakojančios filmo dalys yra paveikiausios. Kaip ji džiaugiasi, pirmą kartą išgirdusi savo dainą paskelbta pirmąja radijo stoties tope ir kaip po metų kitų nuo viso to pavargsta; kokia energija ir tvirtumu ji trykšta scenoje dainuodama ir kokia rami ir jautri ji atrodo likusi viena su mylimąja ir pasislėpusi nuo kamerų. Netgi nuo filmo režisierių, nes į „Silvaną“ įpinti ir keli asmeniniai vaizdo įrašai.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Daugiausiai reakcijų kino salėje sukėlė į filmą pakliuvę Lietuvos vaizdai. Parodoma tiek Silvanos vaikystė Plungėje, tiek ne taip seniai įvykęs vizitas į gimtąjį miestą. Viskas labai buitiška ir artima – į kitų reikalus besikišanti ir vaikus greičiau gimdyti siūlanti kaimynė, (ap)kalbų pilna kaimo bendruomenė, bažnyčia, giminių baliai ir šokiai. Smagu žiūrėti į penkiametę Silvaną, stebėti mažus ženklus, kuriais ji primena jau subrendusią dainininkę; neramu klausytis apie patirtas patyčias. Vien apie jos santykį su Plunge galima sukurti atskirą dokumentinį filmą, kuris būtų ne ką mažiau įdomus, o gal net ir labiau vykęs dėl sėkmingesnės medžiagos aprėpties.
Žinoma, politinei pusei skiriama panašiai tiek dėmesio, kiek asmeniniam Silvanos gyvenimui. Tačiau režisieriams nepavyksta tinkamai išanalizuoti visų siužeto vingių, todėl nuo padrikumo ir paaiškinimo stokos nukenčia ir labiausiai įtraukiantys filmo momentai. Dokumentikos pradžioje Silvana deklaruoja esanti revoliucionierė, vedlė, o pabaigoje to kratosi ir sakosi esanti ne herojė, o tiesiog paprastas žmogus. Galima tik spėlioti kodėl įvyksta šis virsmas. Dėl nuolatinio dėmesio ir nuovargio? Galbūt. Bet tiek šiuo, tiek kitais atvejais trūksta lokiškesnės filmo linijos, bent tokios, kokia įmanoma dokumentikoje.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Tai, kad interpretavimas perleidžiamas žiūrovams, matyti ir iš svarbos dainų tekstams suteikimo. Silvanos kūriniai įkomponuoti taip, kad irgi skleistų istoriją, tačiau toks ėjimas negali būti visiškai sklandus dėl skirtingų medijos formų. Mes atėjome pažiūrėti ne koncerto, o dokumentinės juostos, tad kad ir kokie intymūs, gyvenimo patirtimi ir išgyvenimais paremti bebūtų Silvanos tekstai, vien jais filmo nepapasakosi. Kaip bebūtų, muzikiniai momentai kupini jėgos, energijos ir patiks atėjusiems dėl muzikos bei norintiems prasiblaškyti.
„Kiek aš kentėjau, bl**, kiek aš kentėjau“, – sakė reperė Silvana Imam, atsiimdama geriausios atlikėjos švediškąjį „Grammy“ apdovanojimą. Ji kalbėjo lietuviškai, todėl švedų auditorija liko visko gerai nesupratusi – Silvanos emocijos ir kūno kalba ryškios, todėl lyg ir suvokiamos, tačiau pagrindinė mintis liko užšifruota nepažįstama kalba. Panašus jausmas aplanko ir žiūrint „Silvaną“ – filmo herojė įdomi ir turi tiek daug pasakyti, tačiau filmo mintis ir idėja lieka neišpildytos.
Artimiausi filmo „Silvana“ seansai:
- kovo 24, šeštadienis, 11:20-12:55, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius
- kovo 24, šeštadienis, 18:00-19:35, Kultūros fabrikas, Klaipėda
- kovo 25, sekmadienis, 14:20-15:55, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
- kovo 25, sekmadienis, 20:00-21:35, Romuva, Kaunas
Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6405-silvana
Filmo anonsas:
