fbpx
Festivaliai, Festivalių filmai, Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, KP festivalio apžvalgos, Naujienos

KP18: „Sūnaus globa“. Žiūrovai atsisako globojimo (apžvalga)

Kadras iš filmo „Sūnaus globa“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Situacija: vyras grasina žmonai, ją muša, tuomet nurimsta, prašo leisti matytis su vaiku, verkia ir atsiprašinėja, o vėliau laksto su šautuvu, grasindamas nužudyti. Komentaras: „Ne nu… į pabaigą jau išvis kažkokia komedija… tik išprievartavimo trūko…“ Tokį komentarą panašioje situacijoje galėtų pasakyti, deja, ne vienas jūsų pažįstamas. Turbūt ir patys žinote. Ypač paskutiniu metu, kai vis daugiau kalbama apie smurtą, prievartą ir priekabiavimą. Ši tema pasiekė ir „Kino pavasarį“.

Pristatydama filmą festivalio vyriausioji programos sudarytoja Santa Lingevičiūtė akcentavo, kad šiųmetiniai „Kino pavasario“ filmai dažniausiai kalba apie santykius ir dramas šeimoje. Pagal tendencijas pasirinktas ir atidarymo filmas – „Sūnaus globa“ (Jusqu’à la garde, 2017) – pasakojantis apie nuo smurtaujančio vyro pabėgusią žmoną bei tarp abiejų tėvų globos paklydusį vaiką. Skyrybos ir vaiko išgyvenimai – pirmoji kolona, ant kurios pastatytas filmas. Antroji, kuriai tenka lygiavertė našta, yra būtent smurtas šeimoje. Metoo šurmulio kontekste „Sūnaus globa“ – itin aktuali juosta. Į jos peržiūrą pakliuvę protą ir empatiją kitoje dimensijoje palikę internetų komentatoriai galėtų bent krisleliu papildyti savo taip išsekusį asmenybės stulpelį, pavadinimu „suprasti kitą žmogų“. Ar jiems tai pavyks?

Režisierius Xavier Legrandas tam sudaro visas sąlygas. Jis neblaško žiūrovų muzika, įdomesniais rakursais ar spalvomis, pašalinėmis istorijomis. Susitelkiama tik į veikėjus, kurie nevienmačiai, išplėtoti ir itin vienas nuo kito priklausomi. Tai sustiprinta realistinį filmo pobūdį, tačiau nepaverčia jo buitiniu. Labiau – nemalonia kasdienybe, kurią galima įtarti esant kažkur netoli mūsų. Prie išbaigtumo bene labiausiai prisideda aktoriai, o ypač jaunasis Thomas Gioria, vaidinantis drąsų ir įžūlų, per anksti suaugusį vienuolikmetį, kuris ir yra „Sūnaus globos“ ašis.

Filmas lėtas, bet neištemptas. Greičiausiai, tiesiog taupus – trunkantis pusantros valandos, per kurias režisierius spėja pristatyti sudėtingą temą, įdomius veikėjus, o filmo pabaigoje juostą paversti trileriu su puikiai išlaikyta įtampa. Galbūt prie tokio išbaigtumo ir aiškumo prisideda festivalių organizatorių sumanymas pirmiausia parodyti trumpametražį X. Legrando darbą „Prieš viską prarandant“ (Avant que de tout perdre, 2013), kuriame susipažįstame su istorijos priešistore ir sekame iš miesto su vaikais nuo ją mušančio vyro bandančios pasprukti moters istoriją. „Sūnaus globoje“ sutinkame tuos pačius pagrindinius veikėjus (ir netgi aktorius), tad jau žinome, kurių reikia bijoti, o už kurių išsigelbėjimą laikyti kumščius. „Prieš viską prarandant“ tarsi ruošinukas, kuriuo naudojamės „Sūnaus globoje“ ir netrukdomi įsitraukiame į X. Legrando siūlomą pasakojimą.

Taigi. Ar toks realistiškas, skaudus filmas gali perteikti socialinę žinutę? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad taip – be galo aiškus siužetas ir meistriškai išlaikoma įtampa leidžia lengvai įsivaizduoti save filmo herojų vietose. Tad atrodo natūralu, jog „Sūnaus globa“ galėtų bent iš dalies pakeisti nuomonę tų, kurie vartoja frazes „pati kalta“, „gal meluoja, nieks su žvake nestovėjo“, ir padėti suprasti, jog gyvenime būna visko.

Kadras iš filmo „Sūnaus globa“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Mano šviesi viltis buvo išsklaidyta praėjus penkioms minutėms po seanso. Šio įrašo pradžioje jūsų perskaitytas komentaras: „Į pabaigą jau išvis kažkokia komedija… tik išprievartavimo trūko…“, – buvo išsakytas filmo žiūrovių. Tegu galvoja ką nori, tačiau, nors man ir nelabai patinka šios stilistikos (realizmo ir kančios) kupini filmai, privalau pripažinti, kad X. Legrandas susuko dėmesio vertą, nerimą ir įtampą aktyvuojančią, rimtų temų farsu nepaverčiančią dramą. O juk tai dar tik pirmasis jo ilgo metro filmas.

Artimiausi filmo „Sūnaus globa“ seansai:

  • kovo 20, antradienis, 20:20-21:50, Taurapilis, Utena;
  • kovo 20, antradienis, 21:20-22:50, Forum Cinemas Vingis, S10, Vilnius;
  • kovo 21, trečiadienis, 20:00-21:30, Spindulys, Marijampolė MS;
  • kovo 21, trečiadienis, 20:30-22:29, Pasaka, DS, Vilnius;
  • kovo 22, ketvirtadienis, 20:00-21:30, Kultūros centras, Anykščiai;

Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6363-sunaus-globa

Filmo anonsas:

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.