Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Naujausias kanadiečių režisieriaus Denis Côté dokumentinis filmas „Tokia švelni oda“ nėra mūsų laikų „Geležiniai raumenys“ (rež. G. Butler, R. Fiore, 1977). Čia nerasite naujojo Arnoldo Schwarzeneggerio, spinduliuojančio charizma ir pasitikėjimu savimi bei žaidžiančio psichologinius žaidimus su savo oponentais. Nematysite ir XXI amžiaus Lou Ferrigno, kaip žvėries dirbančio sporto salėje. Negirdėsite ir labiau softcore pornografijai tinkančio garso takelio, kurio fone skleidžiasi kultūrizmo konkursams besiruošiančių atletų emocijos bei raumenynai. Nestebėsite ir stereotipinių išprotėjusių bei savęs nevaldančių bulių, kuriuos neretai įsivaizduoja į sporto salę bijantys įžengti snobai.
Peržengdamas klišes, D. Côté pasirenka kitą kelią praverti duris į dažnam žiūrovui tokį paslaptingą kūniškumo pasaulį. Savo filme jis nukreipia žvilgsnį į kasdienybę ir leidžia joje kalbėti kūnams. Todėl čia žiūrovas neras naratyvų ar pamokymų. Daugiau erdvės suteikiama tylai, kuri leidžia atsiverti vizualiai kalbantiems kūnams, taip sukuriant švelnų pasakojimą apie eilinei akiai nenormalų kūniškumą. Ekrane istoriją pasakoja oda bei po ja esantys raumenys bei kraujagyslėmis. Kartais tai nuveda net prie vizualiai įspūdingų rezultatų. Pavyzdžiui, kamerai judant ratu, kuomet vienas herojų pozuoja dailės mokykloms studentams.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Filme „Tokia švelni oda“ rodomi kelių stipruolių kasdienybės segmentai. Jeanas-François, Cédricas, Benoit, Maximas, Alexis ir Ronaldas yra kultūristai, galiūnai, treneriai, modeliai, o taip pat ir tėvai, vaikinai, ir tiesiog… žmonės. Žmonės, kurių gyvenimo ašimi tapo kūniškumas. Tai puikiai įkūnija scena su Cédricu, kuris net ir laisvalaikiu nuėjęs parūkyti į balkoną merginos prašymu pradeda rodyti įvairias kultūrizmo pozas, norėdamas dar kartą įsitikinti ties kuo turi dirbti daugiau.
Kūniškumą filmo herojai bando suderinti su savo šeimomis bei kasdienio gyvenimo atsakomybėmis. Būtent pastariesiems aspektams filme skiriama nemažai dėmesio. Alexis bando derinti vaikino ir trenerio vaidmenį. Ypatingą poziciją filme užima ir galiūnas-profesionalus imtynininkas Maximas. Nors jo tikslai yra ne išvaizda, o žmogaus kūno jėgos galimybių ribos, jis taip pat turi derinti savo pasirodymų jaudulį su rūpinimusi maža dukrele bei ištikimai palaikančia žmona. Tuo tarpu Ronaldui gyvenimas yra ne tik buvimas „formoje“, bet ir rūpinimasis savo žmona bei mažu sūneliu, kuriam jo didelis kūnas ir švelni oda yra tarsi užuovėja nuo pasaulio baubų. D. Côté tyliai, po truputį, tačiau pavyksta parodyti, kad filmo herojai, daug kur matomi kaip savotiški pabaisos ar pajuokos objektai, yra tiesiog paprasti žmonės, bandantys rasti balansą tarp kasdienių atsakomybių ir kūniškumo ribų paieškų, kurias kartais lydi ir fizinis skausmas.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Atskleidžiant pastarąjį aspektą, filme mąstoma ir apie maskulinizmo prigimtį ir vyriškumo „grynumą“. Filmas pradžioje Jeanas-François, pakilęs iš savo lovos šukuojasi barzdą, trinasi savo kūną aliejais, rengiasi drabužius, o taip pat renkasi batus savo (kaip vyrui) didžiulėje batų spintoje. Cédricas, kaip bulius kapodamas savo papildus ir rytines salotas su avokadu, apsiašaroja žiūrėdamas „YouTube“ filmuką. Benoit kalba apie savotiškai mistinį tikėjimą dvasios apsilankymu jo lovoje miego metu. Tokie stereotipiškai „nevyriški“ rūpestis savimi ir reakcijos filmo metu tarsi parodo maksimalaus vyriškumo siekio virsmą į kažką, peržengiantį tipinius vyriškumo kriterijus.
Kūniškumo kaip vyriškumo studiją netiesiogiai filme papildo ir kūniškumo bei technologijos santykis. Ronaldas vargsta bandydamas pakabinti savo telefoną garažo palubėse tam, kad galėtų nufotografuoti savo progresą, o vėliau nerangiai maskatuoja „Nintendo Wii“ pulteliu bandydamas žaisti su giminaičiais. Tuo tarpu Benoit atrodo lyg būtų ne savo odoje, kuomet mažais ir nedrąsiais žingsneliais bando žaisti su virtualios realybės akiniais. Nerangumas dingsta ir personažai iškart atgyja vėl sugrįžus prie kūno. XX a. antrojoje pusėje vokiečių filosofas Eugenas Finkas rašė, kad šiuolaikinėje maksimaliai technologizuotoje visuomenėje viena paskutinių užuovėjų žmogui susidurti ir suvokti savo žmogiškumą kaip kūniškumą yra olimpinių žaidynių ir kito profesionalaus sporto stebėjimas ir dalyvavimas. Jo įžvalgas galima papildyti ir D. Côté filmo herojų individualiu rūpesčiu kūnu. Pastarasis jiems padeda ne tik susidurti su savo kūniškumu, tačiau ir visiškai ištirpti jame (Benoit atveju tai reiškia ne tik kūno, tačiau ir proto treniravimą bei ruošimą). Taip kažkuria prasme sukuriamas gyvenimo šalia perdėm technologizuoto šiuolaikinio pasaulio įspūdis. Gerai tai, ar blogai, režisierius nebando pasakyti ir palieka spręsti žiūrovui.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
D. Côté juostoje „Tokia švelni oda“ neieško bombastikos ir nebando parodyti savo herojų kaip nežmoniškų mašinų ar kelti klausimų apie jų kūnų natūralumą – tai ypač gerai matosi filmo pabaigoje. Savo filmu režisierius pateikia maksimalaus kūniškumo santykiu su kasdienybe ir vyriškumu studiją, taip atskleisdamas tylos dimensiją gyvenimuose, kuriuos daug kas laikytų „nenormaliais“ arba „monstriškais“. To rezultatas – tikrai „švelni“ ir gana subtili juosta ne tik parodanti daug kam egzotišką gyvenimo būdą, tačiau ir humanizuojanti taip gyvenančius žmones. Galiausiai, „Tokia švelni oda“ turi ką pasiūlyti atviriau mąstantiems kino mėgėjams, tačiau tiems, kuriems atrodo, jog bet koks noras tyrinėti fizines savo kūno ribas yra vertas snobiškos intelektualo pašaipos, jis nerekomenduojamas.
Artimiausi filmo „Tokia švelni oda“ seansai:
- kovo 25, sekmadienis, 17:40–19:14, Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius;
Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6350-tokia-svelni-oda
Filmo anonsas: