Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kinijoje šiaip jau nelabai rodomo kinų režisieriaus Zhango Miaoyano filmas „Tyli migla“ turi sunkią ir keistai hipnotizuojančią mistinę atmosferą. Apytamsė filmo spalvų paletė priverčia jaustis žiūrovą nejaukiai, lyg ruošiantis tamsiuose kampuose tūnančiai neapibūdinamai tragedijai. Tačiau kitaip nei tipiniuose mistiniuose kūriniuose, Z. Miaoyanas nepalieka per daug erdvės paslaptingoms mįslėms. „Tylia migla“ jis bando atskleisti daug tikrovei artimesnį (ir netgi kažkuria prasme daug paslaptingesnį?) reiškinį – bendruomeninį susvetimėjimą ir puvimą iš vidaus šiuolaikinėje Kinijoje.
Pastaroji tema toli gražu nėra naujiena režisieriui – užtenka užmesti akį į jo 2014 m. išleistą darbą „Rojaus kampelis“, kuriame taip pat liečiamos susvetimėjimo ir žiaurumo temos. Tačiau „Tylioje migloje“, besikoncentruojant ties moterų padėtimi Kinijos bendruomenėse, parodoma, jog pastaroji tema išlieka aktuali. Filmo veiksmas vyksta mažame Pietryčių Kinijos miestelyje, kuriame naktimis siaučia paslaptingas žagintojas, medžiojantis jaunas merginas, o dienomis – vietinius prekeivius ir gyventojus reketuojantis „verslininkas“, taip pat nevengiantis prikibti prie jam patinkančių moterų. Vienas yra matomas, o kitas – ne, tačiau tai nieko nekeičia. Jie abu daro ką nori, o susvetimėjusi miestelio bendruomenė pasirodo esanti bejėgiška, nepajėgi, o gal ir tiesiog nenorinti kaip nors susidoroti su šiomis savo problemomis.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Nepaisant gana aiškių pagrindinių filmo elementų, „Tyli migla“ neturi aiškiai apibrėžto naratyvo bei vystomų veikėjų. Juostos veikėju, ir tuo pat metu istorija, galima laikyti filme rodomą kanalų išraizgytą Kinijos miestelį bei jo bendruomenę. Žiūrovas sužino vos poros gyventojų vardus, ir tai turbūt yra viskas, ką galima rasti filme kalbant apie individualių personažų vystymą. Tai yra ir filmo stiprybė, ir jo silpnoji grandis.
Iš vienos pusės, toks Z. Miaoyanas sukuria labai lėtą filmą be aiškesnių dialogų, siužeto ir veikėjų kryptingumo. Tai vietomis gali apsunkinti filmo žiūrėjimą ir supratimą, nepaisant gana aiškios pagrindinės filmo minties. Tačiau iš kitos pusės, toks režisūros ir scenarijaus sprendimas režisieriui leidžia geriau susikoncentruoti ties visuminių miestelio bendruomenės pūlinių ir susvetimėjimo atskleidimo. Tokiu sprendimu Z. Miaoyanas tarsi parodo, jog nekaltas tokiose situacijose negali būti niekas, o problema negali būti izoliuota tik mažame konkrečios bendruomenės rate. Labiausiai akcentuojama ir yra visos bendruomenės apatija, kuri atrodo įvilkusi visus jaučiančius ir juokaujančius žmones į tikrą tylos miglą, suparalyžiuojančioje bet kokį veiksmą. Ši migla virsta smaugiančia aplinka, kurioje dūsta nusikaltėlių išniekintos aukos, nesuprastos savo kaimynų.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Bendruomenės skauduliai atsiskleidžia ne tik per miestelio gyventojų abejingumą bei slaptus ne visai gražius polinkius. Dėmesio susilaukia ir bevardės žagintojo, aplink kurį ir sukasi pagrindinė filmo ašis, aukos. Žiūrovas mato, kaip iškrypėlio išniekintos merginos yra stigmatizuojamos miestelio bendruomenės. Jos ne tik kenčia psichologines traumas (kurių vaizdavimą tik sustiprina mistinė filmo atmosfera), tačiau yra ir nuolatos lydimos tokių replikų kaip „o kodėl ji viena vaikščiojo?“, „kodėl ji nesusirado normalaus vaikino?“, „jai reikia kuo greičiau ištekėti!“ ir pan. Šį abejingo bendruomeninio susvetimėjimo įspūdį tik sustiprina „verslininko“ personažas, kuris, pristatydamas save savotišku gelbėtoju, pasirodo ne tik kaip lygiavertis paslaptingam miestelio maniakui, tačiau kažkuria prasme netgi blogesnis, kuomet išniekina sau patinkančią moterį vidury baltos dienos.
Apatijos ir nesaugumo įspūdžius sustiprina ir filmo kinematografiniai sprendimai. Jame iš esmės dominuoja dviejų tipų scenos. Estetiškai nufilmuotos statiškos scenos, kurios atskleidžia bendrą miestelio nuotaiką, yra reguliariai pertraukiamos scenų, kuriose kameros akis seka pavienius nepažįstamus miestelio gyventojus ir žagintojo aukas. Būtent pastarojo tipo kadrai įkūnija žiūrovą ne tik į maniako, tačiau ir į abejingo miestelio gyventojo, paskutinėmis akimirkomis nusukančio akis nuo jo paties bendruomenėje tarpstančio siaubo, vaidmenį. Vėliau toks pats žvilgsnis lydi žagintojo aukas ir smalsiu, tačiau nesuinteresuotu ir apatišku žvilgsniu stebi besiskleidžiančią jų kančią.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Nors „Tyli migla“ prieš „Kino pavasarį“ buvo pristatoma kaip trilerio elementų turintis filmas, tai toli gražu nėra tipinė suspense kino juosta. Priešingai, tai yra gana statiškas, lėtas, tylus, ir vietomis estetizuotas filmas, kuris metodiškai skleidžia mažos uždaros bendruomenės moralinius pūlinius. Be jokios abejonės, Z. Miaoyanas savo filmu bandė kritikuoti šiuolaikinėje Kinijoje vyraujančias susvetimėjimo tendencijas. Tačiau jo pasirinktas išprievartautų moterų kančios rakursas padaro filmą aktualiu ir už Kinijos ribų. Nors Kinija ir toli geografiškai, joje besiskleidžiančios problemos yra svarbios ir Europoje. Bėda turbūt yra tik ta, jog nors filmas ir nėra labai subtilus, jame pasirinktas netipiškas būdas parodyti šias problemas daug kur gali likti nesuprastas. Tai ypač aktualu Lietuvoje, kur ne tik plačiojoje visuomenėje, tačiau ir išsilavinusiuose sluoksniuose (įskaitant kino bendruomenę) seksualinis priekabiavimas ir seksualinės prievartos formos tebėra laikomas flirtu, kurį prisišaukia merginos ir moterys, kai „negalvoja ką daro“ ir „nemąsto, pas ką eina“. Galbūt tokia situacija ir yra didžioji mistinė mįslė, kurios kontūrus patyliukais bando nubraižyti „Tyli migla“.
Artimiausi filmo „Tyli migla“ seansai:
- kovo 26, pirmadienis, 19:10–20:51, Forum Cinemas Kaune, S06, Kaunas;
- kovo 29, ketvirtadienis, 18:40–20:36, Forum Cinemas Vingis, S04, Vilnius;
Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6382-tyli-migla
Filmo anonsas: