Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Pagrindinę šių metų „Kino pavasario“ retrospektyvos dalį sudaro prancūzų režisierės Claire Denis kūryba. Retrospektyvose rodomi režisieriai dažniausiai nuteikia klasikinio kino paieškoms ir paskutiniu metu mažiau ką naujo bepasiūlantiems režisieriams, tačiau C. Denis vis dar aktyvi ir savo naujausiame filme „Gyvenimas aukštybėse“ (High Life, 2018) jaučiasi lyg nauja kūrėja. Nauja – gerąja prasme. Turiu omenyje ne nepatyrimą, o filme atsispindinčią energiją, novatoriškumą ir gebėjimą nustebinti.
„Gyvenimas aukštybėse“ pristatomas kaip mokslinės fantastikos trileris. Bent jau tą siūlo anonsas, kurio geriau nė nežiūrėti ir nepasukti lūkesčių bloga linkme. „Gyvenimas aukštybėse“ yra lėto veiksmo, kelionės į save ir žmogaus prigimtį paveikslas, kabantis kosmose. Tai pasakojimas apie nuteistus kalinius, kurie bausmę atlieka dalyvaudami kosminėje misijoje, ir apie pagrindinį herojų Montę (Robertas Pattinsonas), auginantį dukrą tokiomis keistomis sąlygomis bei kitiems įgulos dalyviams žuvus.
Kodėl įgulos nariai žuvo, dėl kokių būtent nusikaltimų kaliniai pateko į kosmosą, režisierė aiškina tik prabėgomis. Minimalių atsakymų pakanka tam, jog siužetas būtų pakankamai aiškus žiūrovui ir netrukdytų gilintis į nagrinėjamą temą. Tai itin mediatyvus filmas, nesukeliantis beprasmybės jausmo, tačiau leidžiantis pajusti, kaip beviltiškai jaučiasi neaišku kokiu tikslu atliekantieji bausmę.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ankstesniuose savo filmuose C. Denis dažnai pasukdavo į kolonializmo, postkolonializmo analizę. Tiesiogine prasme šių temų „Gyvenimas aukštybėse“ neatsiranda, nors žmogaus, kaip (kosmoso) užkariautojo, neapsvarsčiusio tikslų ir padarinių, vaizdinys išlieka šalia. Ko gero svarbiausias klausimas C. Denis yra žmogaus išlikimo. Likę vieni tuščioje erdvėje kaliniai, rodos, nebesupranta, ką su savimi veikti ir pradeda žūti – iš pradžių nusikalstamais poelgiais, vėliau – pakrikusiu mąstymu. Galiausiai žūva visi, išskyrus per prievartą tėvu tapusį Montę. Tiesa, C. Denis nesupaprastina visko iki lozungo „svarbiausia – šeima“. Tradicionalistams šis kūrinys netgi nelabai patiks dėl atviro provokatyvumo.
Filme mažai intymumo ir nuogumo, tačiau kūniškumo apstu. Skysčiai, glitumas ir netgi prievarta bei žvelgimas į kūną kaip į mašiną su (ne)teisingais genais turėtų patikti Deivido Cronenbergo gerbėjams. Nors filmas nekelia šleikštulio (jeigu esate jautresnis žiūrovas, vis tik atkreipkite dėmesį, jog gal keliose vietose ir teks nuleisti akis), jis yra pakankamai nemalonus. Intymumo, kuris kūnišką žvilgsnį sušvelnintų ir padarytų natūraliu, nėra, todėl žiūrint filmą apima liūdesys ir nerimas. Gebėjimas iššaukti daug ir įvairių emocijų iš pažiūros šaltame ir nugludintame filme tėra viena iš priežasčių, kodėl C. Denis filmografija nusipelnė atskiros retrospektyvos šiųmetiniame „Kino pavasaryje“.
Nepatogi ir nemaloniai nuteikianti kelionė į nežinią – toks yra gyvenimas aukštybėse pagal C. Denis. Meistriškos rankos paliestą filmą žiūrėti yra įdomu, o siūloma patirtis nesumaišoma su jau matytais kosminių filmų pasakojimais. Ir kaip džiugu, jog C. Denis netampa dar viena „viskas blogyn ir blogyn“ kūrėjų, atsižvelgdama į auditoriją ir palikdama galimybę apsvarstyti dvi žmonijos ir žmogiškumo pabaigas. Vieną, vedančią į juodąją skylę ir susinaikinimą; kitą – siūlančią vilties žybsnį, turintiems kantrybės, atsparumo ir drąsos.
Filmo anonsas:
