fbpx
Filmų apžvalgos, Kino pavasaris, KP festivalio apžvalgos

KP`19. „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“. Svarbu atsiminti (apžvalga)

Kadras iš filmo „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Antrojo pasaulinio karo metu Rumunijoje buvo nužudyta 300 000 žydų ir romų. Šalyje vykęs Holokaustas, sumišęs kartu su sovietinio teroro baisumais, yra kažkas, ką sunku paaiškinti žodžiais, ir atrodo, kad būtent tą nori pasakyti ir režisierius Jude Radu savo kino kalba. Naujajame filme „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“ (Îmi este indiferent dacă în istorie vom intra ca barbari,2018) J. Radu lyg ir pasakoja apie didžiųjų XX a. tragedijų Rumunijoje atmintį, tačiau tai daro taip daugiasluoksniškai, jog apie daugiau nei dvi valandas trunkančio filmo siužetą sunku pasakyti kažką daugiau.

Filmo pavadinimas yra rumunų kolaborantų lyderio Ion Antonescu (vėliau nuteisto už karo nusikaltimus), davusio įsakymą nužudyti tūkstančių rumunų žydų, citata. Istorija apie šį liūdnai pagarsėjusį lyderį yra meta-pasakojimas filmo pasakojime: pagrindinė filmo herojė Marijana režisuoja spektaklį apie Antonescu, rumunų rengtą naikinimą 1941-aisiais Odesoje. Marijana susiduria su sunkumais – tai rumunų pasipiktinimas iš spintų iškeltais skeletais; siekis save laikyti ne budeliais, o aukomis ir panašiai. Atrodo, jog pagrindinės veikėjos drama yra paties režisieriaus veiklos metafora: tai kūrėjo siekis paliesti šaliai jautrias temas ir baimė likti nesuprastam, neišgirstam.

Kadras iš filmo „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Įdomiausia šiame filme yra jo žanro neapibrėžiamumas. Nuo pirmų filmo kadrų į žiūrovą kreipiasi filmo aktorė, prisistatydama, ką vaidins. Toliau riba tarp dokumentikos ir fikcijos lieka išplaukusi. Žanrų miksas sustiprina patiriamą juoką ir apimamą siaubą – niekada neaišku, ar ekrane matome aktorius, ar realius žmones, todėl ir jų veiksmai bei reakcija privalo būti apsvarstyti dviem variantais. Itin įsimintina viena iš scenų, kurioje vaikų paprašoma persirengti senovinėmis karinėmis uniformomis, paimti netikrus ginklus. Vaikai džiugiai persirengia naciais ir saliutuoja iškeltomis rankomis, tačiau paprašyti apsirengti sovietiškomis  uniformomis jie priešinasi – na jau ne, kas mes – komunistai, išdavikai, niekšai? Tai smagi scena, jeigu interpretuoji ją kaip režisieriaus poziciją pasišaipyti iš skirtingų dviejų totalitarinių režimų vertinimo, ir taip pat neraminantis kadras, jeigu suvoki, jog tai buvo ne scenarijaus sprendimas, o dokumentuoti žmonių veiksmai. Žmonių, kurių, tikėtina, yra ir aplink mus pačius.

Nors filmas tirštas įvairių temų ir problemų gausa, žiūrėti jį yra greičiau darbas nei pramoga. Ilgose scenose vyrauja dialogai, nuolatos cituojami autoriai, apmąstantys Holokaustą bei totalitarizmą. Prisiekusiems filosofams ir Hannah Arendt gerbėjams tai turėtų priminti eilinį penktadienio vakarą, tačiau ieškantiems žiūroviško filmo gali tekti pavargti. Todėl filmą rekomenduoju tiems, kurie žino, kur eina ir ko galima tikėtis. Mano skoniui artimesnis savo žanrų nenuspėjamumu ir tema apie atmintį bei diktatorius primenantis „Žudymo aktas“ (The Act of Killing, 2012), tačiau visiems, prijaučiantiems kolektyvinės atminties tematikai, tai filmas, kurio „Kino pavasaryje“ geriau nepraleisti.

Kadras iš filmo „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Ypač įdomu, ką iš filmo pasiims lietuviška auditorija. Paskutinių metų istoriniai lietuvių filmai greičiau plėtoja atskirą atminties naratyvą, stiprina tam tikra nacionalinio identiteto vaizdinį, tačiau tikrai neskatina reflektuoti įvykusios tragedijos iš esmės. Rumunijos istorija bei susidūrimas su nacizmu ir komunizmu yra gana artima patirtis Lietuvai, tad nors detalės ir skiriasi, pagrindinė „Man nesvarbu, jei istoriją įeisime kaip barbarai“ problematika gali būti lengvai pritaikyta vietiniam kontekstui. Belieka tikėtis, jog žiūrovų sąmonėje iškils klausimas – kokia yra mano istorinė atmintis ir ką privalau su ja daryti?

O kokie režisieriaus J. Radu atsakymai? Kad atmintį privalu medijuoti, permąstyti, atgaminti, dar ir dar, ir kuo įvairiau, nes tik tai gali sužadinti kolektyvinę sąmonę, paveiktą didžiausių pasaulio kultūrinių traumų, esančią auka ir budeliu vienu metu. Atmintis pirmiausia yra gyva ir mums reikia apie ją kalbėti. Kaip ir kokių veiksmų imsimės po kalbėjimo, jau yra tolimesni klausimai.

Filmo anonsas:

Filmo seansai:

kovo 24, Sekmadienis, 17:15-19:45, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius

kovo 25, Pirmadienis, 18:00-20:20, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

kovo 29, Penktadienis, 20:30-22:50, Forum Cinemas Vingis, S05, Vilnius

kovo 30, Šeštadienis, 13:30-15:50, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Komentarai

Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.