Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kokia yra kūno moralinė, politinė ar socialinė reikšmė šiandienos visuomenėse? Tai turbūt klausimas, kurį savo galvoje iškelia ne dažnas, ir tai turbūt tik išskirtiniais atvejais, kaip, pvz., „Dolce & Gabbana“ skandalo atveju dėl grupinį išprievartavimą implikuojančių nuotraukų prieš kelerius metus. Kaip artimesnę patirtį galima priminti ir paskutiniais metais mūsų regione (įskaitant ir Lietuvą) gana aktyvius moterų protestus dėl reprodukcinių teisių kovojant prieš moters kaip vaikų „gamintojos“ prototipą. Baltarusijoje neseniai ši kontrolė perėjo į dar aukštesnį lygmenį, kuomet buvo nuspręsta, jog visos nepilnametės merginos pas ginekologą bus tikrinamos ir dėl nekaltybės, kurios „neradus“, informacija apie tai bus perduota teisėsaugos struktūroms tolimesniems tyrimams.
Visgi, pati kontrolės per kūną tema nėra jau tokia ir nauja. Prancūzų filosofas ir šiaip žavus plikis Michelis Foucault jau rašydamas XX a. 7-8 deš. savo vienoje žinomiausių knygų „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“ kalbėjo apie kūną kaip apie plokštumą, ant kurios suverenas (valdovas, karalius) rodydavo ir pakartotinai įtvirtindavo savo galią viešų egzekucijų ir kankinimų metu. Laikui bėgant tokios kontrolės formos tapo ne tokios akivaizdžios ir perėjo į subtilesnius kultūrinius spaudimo bei kontrolės mechanizmus. Apie pastaruosius tas pats M. Foucault rašo savo viename paskutinių darbų „Seksualumo istorija“, kur kalba apie tai, kaip seksualumo, lytiškumo ir kiti konstruktai tampa visuomenės organizavimo ir atskyrimo įrankiais, veikiančiais iki šiol (žr. tas pačias diskusijas dėl moterų teisės į savo kūną). Kitaip tariant, kūnas kaip toks gali būti kontrolės ir organizavimo įrankis.
Moters kūnas pastarosiose diskusijose yra ypač svarbi figūra. Kaip žinia, daugelyje kultūrų moters kūnas buvo ir yra sudaiktinamas, seksualizuojamas ir kitaip pritaikomas maskulinistinių kultūrų poreikiams. Karo metu moters kūnas apskritai tampa nežaboto pergalingo šėlsmo žemėlapiu – užtenka paskaityti apie sovietų kariuomenės prievartavimų mastus pakeliui į Berlyną II pasaulinio karo metais. Tačiau tuo pat metu, net ir seksualizuojant moterišką kūną, perfrazuojant garsiąją prancūzų filosofę Simone de Beauvoir, pastarasis išlieka ir savotiška purvina paslaptimi.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Tokie klausimai kaip reprodukcija, menstruacijos ir neretai net moteriškas malonumas (yra tik vyriškas malonumas) tebėra savotiški tabu net ir visuomenėse, priskiriamose Vakarams, – apie šiuos klausimus kalbama nenoriai, o kartais netgi tiesiai šviesiai atsisakoma tai daryti. Tą, žinoma, ypač dažnai mėgsta daryti pusamžiai vyrai aukštose kėdėse, kurie kažkodėl turi galią spręsti, kas moteriai yra tinkama, „moralu“ ar leistina. Taigi, viešumoje po tokių sprendimų dažniausiai leidžiama tai, kas patinka maskulinistinei kultūrai. Taip pati moteris yra atskiriama nuo savo kūno, nes nėra už jį atsakinga – sprendimus apie tai priima kažkas kitas.
Pastarųjų klasikinių moterų teisių klausimų imasi ir režisierė Barbara Miller filme „#Moters malonumas“ (#Female Pleasure, 2018). Ne, tai nėra dokumentinis filmas apie seksualinio moters malonumo formas. Tokiu atveju juosta turbūt teliktų dar vienu eksponatu palinksminti vyrams. „#Moters malonumas“ greičiau yra savotiška ministudija apie tai, ką reiškia būti moterimi visuomenėse, kuriose pati moteris yra susvetimėjusi savo kūno atžvilgiu dėl vyraujančių kultūros praktikų.
Minėta tezė Barbaros Miller juostoje yra vystoma pasitelkiant kelias skirtingas veikėjas ir jų tikrus gyvenimus (ar konkrečius jų periodus) reprezentuojančias vinjetes. Tai sukuria pozityvų įtraukimo įspūdį. Žiūrovas gali geriau suprasti, ką reiškia jaustus moterimi, pvz. Somalio tradicinėse bendruomenėse (įskaitant diasporas Vakaruose), kur vis dar yra praktikuojamas moterų genitalijų žalojimas. Kalbama ir apie tai, kaip jaučiasi menininkė Japonijoje, kurios vaginos skulptūra yra teismo pripažįstama kaip „nepadori“, nors paraleliai gatvėse yra organizuojami paradai, kurių metu didžiulės minios lydi didžiulius falus be jokių nuobaudų (Kanamara Matsuri šventė). Neaplenkiamos ir „pažangios“ kultūros – išgirsite, ką reiškia jaustis vienuole, kuri yra kaltinama, kad prie jos seksualiai priekabiauja dvasininkai, o visa religinė struktūra tyli – juk moteris yra blogoji viliotoja, kalta dėl to, kad vyrai tampa silpni, tad neverta apie tai ir kalbėti.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Tai tik keli skirtingų gyvenimų istorijų pavyzdžiai, kurie pristatomi „#Moters malonume“, tačiau visus juos jungia viena pagrindinė idėja. Barbara Miller aiškiai parodo, jog kalbos apie kultūrines, religines ar socialines struktūras ir jų pamatinius skirtumus yra prasmingos, tačiau galiausiai veda prie vienos ir tos pačios problemos – nepaisant struktūrų skaičiaus ir įvairovės, jose vyraujanti priespauda, blokavimas, kontrolė ir nutildymas yra iš esmės toks pats. Visose kultūrinėse sistemose moteris yra susvetimėjusi savo pačios kūno atžvilgiu, nes sprendimus apie jį daro kažkas kitas. Tokie reiškiniai kaip sutartos santuokos, genitalijų žalojimas, nekaltybės tikrinimas ir kt. nurodo į moters kaip biopolitinio resurso traktavimą. Kalbant paprasčiau, moters kūnas, nuėmus jo kaip seksualinio objekto vartojimo šydą, tėra demografinės situacijos palaikymo ir gerinimo šaltinis.
Kaip teigia viena iš filmo herojų, tarytum cituojančių feminizmo klasikę S. de Beauvoir, moteris net ir šiandien išnyra kaip „labai blogos ir labai šventos tuo pačiu metu“. Iš vienos pusės ji paverčiama sekso objektu vyro malonumui (filme apie tai kalba itin iliustratyvi scena vienoje Japonijos pornografijos parduotuvių), tačiau jos „gėda“ yra slepiama, neliestina ir neaptartina viešumoje. Ir ši tendencija nekinta nežiūrint religinių ar kultūrinių skirtumų. Skiriasi tik priemonės, kuriomis ši kontrolė yra atliekama. Būtent todėl Barbaros Miller „#Moters malonumas“ rimtai, paprastai ir su sveika humoro doze aptariantis moters pozicijas šiandienos visuomenėse, yra rekomenduotinas visiems, norintiems geriau suprasti už ką kovoja globalusis #MeToo arba Juodojo Pirmadienio judėjimo Lenkijoje atstovės. Ypač rekomenduotinas tiems, kurie mano, jog viskas šiandien su lyčių lygybe yra gerai ir, kad kaltinimai seksualine prievarta yra tik „seksualiai pajėgių vyrų“ represija, kaip kad teigė vienas mažiau žinomas buvęs potencialus kandidatas į prezidentus ir Lietuvoje.
Filmo anonsas: