Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Su nostalgiškais filmais būna dvejopai. Arba tai šilumos kupini, artumo jausmą kutenantys filmai, arba pernelyg įkyriai emocijas knebinėjančios, žiūrovus marionetėmis laikančios juostos. Drįsčiau teigti, jog „Vasara“ (Leto, 2018) pataikė būti pirmuoju tipažu – tai itin gaivus, energingas, sentimentus aštuoniasdešimtiesiems keliantis (tais metais nė gimus nebuvau, tačiau jaučiausi „saviakė“ filmo herojams – manau, ne aš viena tokia) kūrinys.
„Vasara“ pasakoja apie grupės „Kino“ susikūrimą, Viktoro Cojaus, jo įkvepėjo „Zoopark“ lyderio Maiko Naumenko bei jo žmonos meilės trikampį ir 8-ojo dešimtmečio muzikinę sceną Leningrade. Bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio ar paskaičius trumpus filmo pristatymus. Norintys legendinio biopic filmo apie Cojų, pasijaus apgauti jau per pirmas penkiolika filmo minučių.
Pagrindiniu veikėju netgi galima vadinti M. Naumenką – „Vasara“ primena apie artėjantį Maiko rudenį – sėkmingam roko grupės vokalistui jau ir dainos taip gerai nebesirašo, ir šeimoje užklumpa rutina, ir savo muzikos herojus pradeda priminti ne gebėjimais ar charizma, o išgerto alkoholio kiekiu. Maiko gyvenime netikėtai atsiranda V. Cojus – pradedantysis muzikantas – nuo pirmų akordų nusipelnantis Maiko paplojimo per petį ir pasiūlymų, ką galima būtų padaryti geriau. Taip gimsta lygiaverčiai ir pagarbūs vedlio ir mokinio santykiai. Šiandien beveik visi esame girdėję apie Cojų ir „Kino“, kitaip nei „Zoopark,“ likusią nuošalyje. Režisieriui Kirillui Serebrennikovui norisi padėkoti ne dėl „Kino“ gaivinimo, bet „Zoopark“ muzikos prikėlimo naujoms klausytojų ausims.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Vasaroje“ nemažai muzikinių intarpų, kurie primena miuziklo žanrą ar bent jau stilingą muzikinį klipą. Jų metu filmo veikėjai įdainuoja gerai žinomas 8-ojo dešimtmečio dainas: na, tikrai netikėta išgirsti aštriu rusišku akcentu nudrengtame vagone traukiamą „Psycho killer“ ar nuvargusiame autobuse staiga užtraukiamą „Passenger“ ar „Perfect day“. Šios scenos taip pat išsiskiria vizualiai dėl animacinių apipavidalinimų, kovos scenų, sustyguoto judėjimo. Režisieriaus pasirinkimas filme apie rusišką roko muziką įtraukti dar ir Vakarietiškus hitus veikia puikiai bent per du lygmenis. Tai suteikia laisvės žiūrovui, ypač nežinančiam „Kino“, įsijausti į nostalgiškąjį laikotarpį; o be to tik sustiprina jausmą, jog svarbiausia filme atkreipti dėmesį ne į Cojų, o įkvepėjo, temą. Cojus mokėsi iš Maiko; o Maikas yra Maikas, nes klausė Bolano ir Bowie‘o.
K. Serebrennikovas renkasi nostalgiją, tačiau lengviausiu keliu nepasuka. Tai liudija aršūs „Kino“ ir Viktoro Cojaus gerbėjai, tikinantys, jog režisierius prisigalvojo niekų, Cojus buvo ne toks, ir Leningradas netoks, ir viskas blogai, nes kitaip, nei jie patys prisimena. Iš anksto nujausdamas gerbėjų kritiką K. Serebrennikovas iškelia jiems vidurinį pirštą. Bet taip gražiai, estetiškai, jog pyktis neima. „Vasaroje“ laikas nuo laiko pasirodo netikras herojus vardu Skeptikas, kuris garsiai įvardijai tai, apie ką galvoja kai kurie žiūrovai. Pavyzdžiui, po muzikinių intarpų jis iškelia plakatą su užrašu „to nebuvo“, arba žvelgdamas į Cojų vaidinantį aktorių Teo Yoo taria, jog šis „visai nepanašus“ į tikrąjį herojų. Žaidimais su žiūrovas nepiktas, be to, dera prie filmo tono ir sugeba neiškristi iš konteksto.
Trumpa, greita „Vasara“ žybteli priešais žiūrovų akis, bet parodo daug. Saulėtuose vasariškuose spinduliuose romantikai sutiks meilės romaną ir kiek paauglišką, bet mielą pradedanti kūrėją. Spindulių pradžioje nepatingėjusieji pažiūrėti ras pakankamai tragišką, tačiau vilties ir pasiaukojimo dėl muzikos kupiną Maiko Naumenkos istoriją. Na, o mėgstantys mėgautis atmosfera gaus visą įmanomą spektrą nuo gerųjų pakvaišėlių „Talking Heads“ animuotų perdainavimų iki stygiaus apimtos ir plokštelių bei kavos spekuliantų paįvairinamos Sovietų Sąjungos. Tas tikras 8-asis dešimtmetis.
Filmo anonsas:
