Šiandien, kai Damoklo kardas nematomo viruso pavidalu kabo virš visų mūsų galvų, yra puiki proga susimąstyti apie atleidimą. Atleisti kitiems, ar prašyti atleidimo už savo klaidas. Apie atleidimą kalba ir naujausias lenkų režisieriaus Jan Komasa filmas „Kristaus Kūnas“ („Corpus Christi“, 2019).
Danielis (akt. Bartosz Bielenia) – supuvęs obuolys. Jis vogdavo, pardavinėjo narkotikus, galiausiai taip primušė kitą vyrą, jog šis mirė ligoninėje. Už tai jis pateko į kalėjimą. Čia jį įkvepia nuoširdaus kalėjimo kunigo pavyzdys. Danielis demonstruoja pamaldumą, jo laikas už grotų baigiasi – jis svajoja apie kunigų seminariją, tačiau teistų ten niekas nepriima. Jam, kaip ir kitiems jo likimo broliams, pasiūloma važiuoti dirbti į buvusius kalinius įdarbinančią lentpjūvę kitame Lenkijos gale. Po alkoholio, narkotikų ir sekso kupinos pirmosios nakties laisvėje Danielis ten ir patraukia. Nekaltas melas, ką ten – juokelis, bažnyčioje, ir štai jis jau ne eilinis lentpjūvės darbininkas, o ją priglaudusio miestelio klebonas. Tačiau net maži provincijos miesteliai gali slėpti gilias žaizdas ir paslaptis, o čia dar ir buvę kalėjimo „bičiuliai“ atvyksta į lentpjūvę…
Pastaruosius metus Lenkiją purtė su Bažnyčia susiję skandalai, kino filmai, tokie kaip kunigų pedofilų problemą šalyje iškėlęs „Tik niekam nesakyk“ („Tylko nie mów nikomu”, 2019, filmas legaliai prieinamas internetu čia) neretai tapdavo jų katalizatoriais. Filmas „Kristaus Kūnas“ tik iš dalies atsistoja į šių filmų gretą, jis iškelia kai kuriuos katalikų Bažnyčios instituto netobulumus, pažeria sveikos ir pamatuotos kritikos, tačiau nėra ribojamas geografinių ribų. Jei eilinis Lietuvos katalikas gali pasakyti, jog pedofilija yra ne „mūsų“, o „jų“ (Airijos, Lenkijos ar pan.) kunigų problema, tai Jano Komasa filme keliami klausimai jo tikrai neturėtų palikti abejingo.
Iš tiesų, kai pažvelgi iš arčiau, kalėjimo ir bažnyčios institutai turi savyje kažką bendro. Ir vieni ir kiti vadovaujasi Įstatymais (būk tai teisės, būk tai dieviškaisiais), funkcionuoja pagal šiais Įstatymais parengtas aiškias taisykles. Bet iš aukščiau atėjusius Įstatymus neretai neigia ir laužo įsisenėjusios žemiškos nerašytos taisyklės, kitaip, tiesiog, „paniatkės“.
Danielius kalėjime yra religingas, veikiausiai atgailauja už savo nuodėmes, tačiau jis vis tiek seka kalėjimo „paniatkėm“ (taip, žinoma, nusižengdamas ir tradiciniams 10 Dievo įsakymų), nes sekdamas vien valdžios taisyklėmis jis čia neišgyventų, „paniatkės“ yra stipresnės už jas.
Bažnyčios pedofilijos skandaluose, kad ir toje pačioje Lenkijoje, taip pat veikia „paniatkės“ – nors aišku, kas kaltas, nors tai yra neteisinga, tačiau „paniatkės“ liepia savų nepalikti – nusikaltę kunigai perkeliami į kitas parapijas, istorijas stengiamasi tyliai užglaistyti ir t.t.
Mažo miestelio kunigo rolėje atsidūręs Danielius taip pat randa veikiančias dieviškam Įstatymui prieštaraujančias nerašytas taisykles – turtas ir visuomenės nuomonė čia neretai tampa svarbiausiu veiksniu, lemiančiu Bažnyčios sprendimus. Tačiau jei kaip kalinys jis „paniatkėms“ pasiduoda, tai kaip kunigas jis jas laužo, taip reformuodamas vietos bažnyčią ir tikinčiųjų širdis.
Tuo tarpu filmo režisieriui puikiai pavyksta reformuoti prieš kino ekraną sėdinčių žiūrovų sielas. Iš pažiūros filmo istorija atrodo kone anekdotiška (tai, jog ji iš dalies paremta realaus apsimetėlio kunigo istorija, tik įrodo, jog geriausi anekdotai gimsta realybėje), tačiau scenarijaus autorius Mateuszas Pacewiszas puikiai ją papasakoja.
Rimtos scholastinės problemos („Kas gali kalbėti su Dievu?“, „Kas yra atleidimas?“ etc.) natūraliai įpinamos į patrauklų mažo miestelio detektyvą, tad jos visiškai nevargina žiūrovo, o prikausto jį prie ekrano. Puikiai sustyguotą scenarijų pildo gera vizualika ir režisūra, ryškiausiai šių dėmenų suma atsiskleidžia netikėtoje filmo pabaigoje, kuri nebepaleidžia ir „palikus kino salę“ (kur šiais karantino laikais yra jūsų kino salė, pasakyti negaliu), o aktyviai verčia prisiminti ir permąstyti filmą dar kartą.
Taip pat vykusiai žiūrovų dėmesio nepaleidžia ir pagrindinio aktoriaus Bartosz Bielenia akys. Iš tiesų sunku vertinti jauno aktoriaus vaidybą, kai ne tu žiūri į jį, o jis žiūri į tave – aktoriaus akys keičiasi nuo beprotiškai išsprogusių ir šiurpinančių vakarėlių scenose iki bedugniai gilių ir raminančių apsirengus kunigo sutaną. Vien akimis aktorius žiūrovams perduoda tokį emocinį užkratą, kokio užtektu dešimčiai lietuviškų komedijų. Viena aišku, po šio filmo norėsis susirasti ir kitų šio aktoriaus darbų. Norėsis pasitikrinti, ar tai buvo vienkartinis „casting‘o“ stebuklas, ar tikrai nepakartojamas talentas.
„Kristaus kūnas“ – tik trečiasis jauno režisieriaus Jano Komasa pilnametražis filmas, sukurtas be žymių aktorių, sąlyginai nedideliu biudžetu. Tačiau tai neįtikėtinai puikios ir prasmingos kinematografijos pavyzdys, kuris neturi akivaizdžių trūkumų ar silpnų dalių. Jei jau matėte Krzysztof‘o Kieślowski‘o „Dekalogą“, pasižiūrėkite ir „Kristaus kūną“. Jums tikrai patiks.
Filmą galite pažiūrėti namuose:
https://kinopavasaris.lt/lt/programa/7081-kristaus-kunas