Elegantiškas ir intensyvus. Tokie du epitetai labiausiai tinka apibūdinti filmą „Liepsnojančios moters portretas“ (Portrait de la jeune fille en feu, 2019). Neatsargaus režisieriaus rankose abu jie būtų pernelyg vienas kitą silpninantys, vyrautų tik vienas. Tačiau filmo kūrėja Céline Sciamma suderina juos abu. Daug kas gerai apgalvota – kuri detalė ką simbolizuoja ir reiškia. Filmas taip pat yra ir be galo vizualiai įtraukiantis pasakojimas, kuriame net sunku pasakyti, kas „veikia“ geriausiai: tapybiškas operatorės darbas, įtikinamos aktorės ar sumaniai naudojama muzika.
Filme pasakojama apie Eloisą (Adèle Haenel) – tekėti nenorinčią, bet verčiamą, ką tik iš vienuolyno išėjusią moterį ir Marijaną (Noémie Merlant) – talentingą tapytoją, kuri atvyksta slapta nutapyti Eloisos vestuvinio portreto. Moterys įsimyli, tačiau laiko būti drauge nėra daug. Svarbus vaidmuo tenka ir Eloisos kambarinei, susiduriančiai su asmeninėmis dilemomis. Šių įvykių sūkuryje atskleidžiamos meilės, prisiminimų, meno bei menininkių galios ir statuso, moterų bendrumo ir bendruomeniškumo temos.
Kai kurie žiūrovai netruko įžvelgti panašumų tarp „Portreto“ ir „Vadink mane savo vardu“ (Call me by your name, 2018). Be meilės tarp tos pačios lyties žmonių ir kiek panašios (bet visiškai kitokius jausmus skleidžiančios) paskutinės scenos – filmai iš skirtingų pasaulių. „Vadink mane savo vardu“ yra be galo jusliškas: jį žiūrint jaučiasi vasariškas vėjelis, saldūs, prinokę vaisiai, užvedantis šokis, vėjavaikiška, bet stipri pirmoji meilė. Lengva žiūrėti, įsijausti ir įsigyventi – dar lengviau.
Tuo tarpu „Portretas“ yra ne tiek jusliškas, kiek kupinas jausmo ir mąstymo. Pojūčiai svarbūs: koks malonus Marijanos teptuko, brūžinančio drobę, garsas, koks atsargus ir detalus pats tapymas, o muzikos panaudojimas filme tampa tarsi atskira, visa apjungiančia dimensija. Ir vis tik, visi šie aspektai „Portrete“ sukelia ne pojūčius ir susitapatinimą, o mąstymą, žvilgsnio (gaze) nukreipimą. Net sekso scenos kitokios – ne tokios kūniškos ir apčiuopiamos (turbūt prisimenate persiką), o laviruojančios ties mažiau intymumo kine rodomomis detalėmis arba koncentruotos į sutikimą.
Pagalvoti ir jausti – tikriausiai C. Sciamma auditorijai siūlo imtis šių veiksmų, palengvindama užduotį neskubiu filmo tempu. Kadrai ilgi ir tapybiški, veikėjos kalba mažai, o kai kalba – pauzės tarp atsakymų gana ilgos. Tad žiūrint „Portretą“ lengva pagalvoti apie rodomas detales, siūlymus, idėjas – jų filme daug. Pagrindinę mintį suprasti pakankamai lengva. Drama žiūroviška, tačiau ją lydinčių detalių tiek daug, jog užtektų porai analizių tomų. Į tokią analizę linkusiems akademikams ar tiesiog sinefilams turėtų būtų smagu, tačiau daliai žiūrovų gali pasirodyti nepriimtina. Kaina būti apmąstomu – šiokios tokios distancijos atsiradimas ir didelė režisierės vizijos įtaka, todėl galbūt kai kuriems „Portretas“ atrodys pernelyg nugludintas, apgalvotas ir neartimas.
„Liepsnojančios moters portretą“ geriausia žiūrėti iš anksto apie jį nežinant nieko – neapkraunat savęs papildoma informacija, nes jos filmo metu bus užtektinai. Užtat po seanso būtina pasidovanoti kelis interviu su režisiere ir aktorėmis. Jie padės geriau suprasti ne tik paties filmo kalbą, bet ir kino teoriją. Kad ir kaip būtų, net ir neužsiimant papildomomis analizėmis „Liepsnojančios moters portretas“ gali tapti vienu gražiausių ir labiausiai sujaudinančių metų filmu.
Filmą namuose galite pažiūrėti čia.
Filmo anonsas:
