Festivalis „Kino pavasaris“ trukęs 10 dienų pradžiuginęs ne vieną kinomaną ir žiūrovą pratęsė savo filmų rodymo laiką kino teatruose, o mūsų komandos narės Alisa ir Lina dalinasi įspūdžiais iš labiausiai įstrigusių filmų:
„Tár“, rež. Todd Field
Alisa: Kur yra riba tarp menininko asmenybės ir jo kūrybos, ar turime teisę brėžti šią ribą? Kaip apibrėžti savo santykį su praeities genijais, kurių veiksmai neatitinka moralės standartų? Lidijos Tár istorija išprovokuoja šiuos ir kitus klausimus. Ji – kūrėja, geniali dirigentė, kurios interpretacijos varo iš proto visus akademinės muzikos mylėtojus. Tačiau būdama jautri natoms, ji neturi jokios empatijos žmonėms. Tár išnaudoja, atvirai skriaudžia ir psichologiškai manipuliuoja savo muzikantais, mokiniais ir artimais žmonėmis, tokiu būdu patvirtindama, kad smurtas lyties neturi.
„Tiek grožio, tiek skausmo“ (All the Beauty and the Bloodshed), rež. Laura Poitras
Alisa: Filmo pavadinimas puikiai perteikia šio dokumentinio filmo daugiasluoksniškumą. Viena vertus, tai istorija apie sėkmingo aktyvizmo pavyzdį. P.A.I.N veikla privertė svarbiausius pasaulio muziejai atsisakyti „Sacklers“ finansavimo. Kita vertus, režisierei Laurai Poitras daug įdomiau už milžinišką opioidų krizę sukėlusį milijardierių klaną, istorija apie įdomų ir dramatišką žymios fotografės Nan Goldin gyvenimą 8 deš. Niujorko pogrindyje.
Lina: Nan Goldin istorija yra išties įspūdinga ir viso filmo metu neapleidžia jausmas, kiek vienam žmogui gali būti skirta skausmo ir išbandymų ir kiek grožio jis geba iš to sukurti. Nan Goldin fotografijos išlieka atmintyje ir tikrai žinau, kad kitą kartą būdama garsiausiuose muziejuose ieškosiu jos pavardės. Jos stiprybė – įkvepia ir primena, kad visi pokyčiai priklauso tik mūsų pačių.
„Lokių čia nėra“ (No Bears), rež. Jafar Panahi
Alisa: Irano režisierius Jafaras Panahio filmas „Lokių čia nėra“ buvo pristatytas Venecijos kino festivalyje. Jis pats negalėjo dalyvauti premjeroje, nes Irano valdžia jį sulaikė Teherane ir uždarė į kalėjimą šešeriems metams. Kaip ir kituose filmuose, sukurtuose jau po teismo sprendimo, Panahis pats atlieka pagrindinį vaidmenį, tačiau filmas su režisieriumi pagrindiniame vaidmenyje yra visai ne apie jį. Neįtikėtina, bet net ir tokiomis sąlygomis ir toliau sugeba kalbėti jam svarbiomis temomis.
Lina: Režisierius Panahi sugeba sukurti filmus atrodytų „iš nieko“, tačiau po paties filmo vis save pagauni vėl ir vėl pergalvojant apie užfiksuotus momentus ekrane ir ką jie iš tiesų reiškia. Kas tikra, o kas tik suvaidinta?
„R.M.N.“, rež. Christian Mungiu
Alisa: Pavadinime užkoduota santrumpa rumuniškai reiškia magnetinio rezonanso tomografiją. Kai vietinė kepykla pasamdo kelis užsieniečius, tai tarsi MRT nuotrauka išryškina vietinės bendruomenės baimes, įsišaknijusius stereotipus ir susikaupusius prieštaravimus. Konfliktas baigiasi be galo įsimintinu, net 15 minučių trunkančiu, kaimo susitikimo epizodu.
Lina: Susitikimo scena turėtų būti įtraukta į kino vadovėlius, nes šitaip suvaldyti ne tik gausybę aktorių bei sukurti tokią atmosferą lyg pats ten būtum su visomis smulkmenomis, tokiais, kaip ranktų ar žvilgsnių apsikeitimas po kaskart nuskambančių komentarų pasisakymo tema – yra didžios režisieriaus meistrystės liūdijimas.
„Metas išeiti“ (Desicion to Leave), rež. Park Chan-wook
Alisa: Atmintyje ilgam įstringantis neo-noir. Filme laikomasi visų šio žanro taisyklių: femme fatale tikrai išduos, o nuovokus detektyvas leisis apgaunamas.
„Rojaus Fragmentai“ (Fragments of Paradise), rež. KD Davison
Lina: Filmas puikiai supažindinantis ir pristatantis kūrėją ir režisierių Joną Meką. Per puanstros valandos pavyksta geriau pažinti ir suprasti Jono asmenybę, jo polėkį, jo skausmą, jo buitį ir kūrybą. Po filmo lieka malonus priminimas, kad gyvenime reikia džiaugtis kiekviena miela diena.
„Po saulės“ (Aftersun), rež. Charlotte Wells
Lina: Filmo pavadinimas jau kelis mėnesius skambantis iš lūpų į lūpas, pelnęs ne vieną apdovanojimą. Labai stiprus režisierės debiutas primenantis, kad jei režisierius kuria apie tai ką žino – beveik visada paveikia stipriau. Filmas palengva dėliojantis gražų dukters ir tėčio santykį atostogų metu visai nejučia ir be papildomų žodžių, bet emocija ir jausmu priveda prie istorijos kulminacijos. Filmas atmintyje išleika ilgam.
„Vyras įkando šuniui“ (Man bites dog), rež. Rémy Belvaux, André Bonzel, Benoît Poelvoorde
Lina: Nuostabus filmas iš retroperspektyvos, kuris tikriausiai niekaip nebūtų kuriamas šiomis dienomis. Juoda komedija mokumentary stiliumi nufilmuota istorija apie Prancūzijos gangsterį privers permąstyti savo ribas. Ar dar juokinga, ar jau nebe? Ar dar mėgaujuosi, ką matau ekrane, ar jau nejaukiai jaučiuosi dėl to, kad noriu juoktis?
„Per arti“ (Remember to Blink), rež. Austėja Urbaitė
Lina: Labai jautrus, gražus ir jaukus režisierės debiutas. Jautriai dėliojamas šeimos paveikslas ir skirtingų požiūrių į tuos pačius dalykus bei prioritetų susikirtimas. Kiek teisūs esame teisdami kitus, neįsigilinę į situaciją?
„Gyventi“ (Living), rež. Oliver Hermanus
Lina: „Gyventi“ yra režisieriaus Akira Kurosawa legendinio filmo „Ikiru“ perdirbinys. Ir režisieriui puikiai pavyko perkelti istorija iš Japonijos į Didžiąją Britaniją atiduodant pagarbą originaliam filmui ir pridedant dalelę savęs. Istorija sena, kaip pasaulis: kai gyvenimas tampa rutina, kurią sukrečia žinia apie tavo paties mirtingumą, tenka permąstyti savo gyvenimą iš naujo ir ką iš tikrųjų reiškia gyventi?