Lietuviški filmai, Naujienos

Kriminalinės dramos „Barakuda“ režisierius T. Vengris: sunku mafiją atskirti nuo startuolių – skiriasi tik taisyklės ir ginklai

Tomas ir Emilija

Nuo juokais išsakyto noro „ką nors susprogdinti“ iki devynerius metus trukusio tyrimo, slaptų vizitų į teismo posėdžius ir filmavimų Italijoje, kur realybė susiliejo su vietinės mafijos šešėliu. Laukiamiausios metų sandūros kriminalinės dramos „Barakuda“ režisierius Tomas Vengris ir prodiuserė Emilija Sluškonytė atvirame pokalbyje atskleidė, kaip holivudinį scenarijų apie gangsterius pakeitė tikra moters drama.

Nuoroda į pokalbį:

Reklama

Kontrastas: brangakmeniai ir sviestas

Projekto užuomazgos siekia dar 2018-uosius, kai po debiutinio filmo „Gimtinė“ T. Vengris juokais prasitarė ieškantis progos ekrane „ką nors susprogdinti“. Tai įsidėmėjusiai prodiuserei E. Sluškonytei į rankas pakliuvus Dailiaus Dargio knygai „Mafijos našlės“, prasidėjo ilgus metus trukęs medžiagos rinkimas.

Pristatyti Kauno kriminalinį pasaulį užsienio kino partneriams tapo atskiru iššūkiu. „Visas pasaulis pripratęs prie narkotikų kartelių, brangakmenių ar ginklų prekeivių, o mes Italijos kino mugėje turėjome paaiškinti, kad mūsų banditai vogdavo sviestą, nes tai buvo deficitas, ir kad dėl sviesto žūdavo žmonės“, – kuriozišką pradžią prisiminė kūrėjai.

Vėliau filmavimai persikėlė ir į pačią Italiją, kur šiuo metu gyvena tikroji mafijos boso Rimanto Ganusausko-Mongolo našlė Loreta. Pasak prodiuserės, darbas šioje šalyje kėlė savitą jausmą: „Filmuoti Italijoje – tai šiek tiek susilieti su mafija.“

Tomas Vengris

Ilgos valandos Kauno teisme – patyčių maratonas

Lemiamu lūžiu scenarijui tapo E. Sluškonytės apsilankymai Kauno teismo salėje 2018–2019 metais, kai Loreta Gedvilaitė padavė Henriką Daktarą į teismą dėl viešo pažeminimo televizijos laidoje – būtent tuomet viešai nuskambėjo jai adresuoti žodžiai „valkata“ ir „barakuda“.

„Teismo procesas truko dvejus metus, vyko devyni posėdžiai, o aš sėdėjau ir viską konspektavau. Tai buvo tikras absurdas – susirinko moterys ir teisme komentavo bei narstė kitos moters gyvenimą. Iš esmės tai buvo dvejus metus trukęs viešas patyčių ir „slut-shaminimo“ maratonas“, – pasakojo E. Sluškonytė.

Šie autentiški protokolai ir garso įrašai privertė kūrėjus išmesti pirminius scenarijaus juodraščius, kuriuose dominavo pramanyti vardai ir holivudiniai mafijos štampai. Režisierius T. Vengris siekė teismo scenas nufilmuoti maksimaliai dokumentiškai: „Žmonės nekalba literatūriškai. Teismo salėje skambėję liudininkų atodūsiai, pauzės, kikėnimai atnešė tiek gyvybės, kad pirmoji filmo montažo versija truko net keturias su puse valandos. Aš vis dar noriu kada nors išleisti penkių valandų filmo versiją, sudarytą tik iš teismo scenų – gurmanams.“

Emilija Sluškonytė

Filmas – apie visuomenės godumą ir moters orumą

Nors kūrybinė komanda filmavimo aikštelėje konsultavosi su buvusiais kriminalinio pasaulio veikėjais, lankėsi kalėjimuose ir resocializacijos centruose, T. Vengris pabrėžia netyčia sukūręs kriminalinį filmą.

„Tai nėra filmas apie tai, kaip banditai apšaudo vieni kitus. Ne, tai filmas apie moterį, apie meilę, gėdą ir tai, kiek mes aukojame siekdami savo troškimų. Loreta priėmė beprotiškų, nelogiškų sprendimų prieš savo saugumą, bet jos jausmas buvo tikras. Mafijos istorijos mus traukia, nes jos atskleidžia tamsiąją mūsų pačių pusę. Skaitant apie mafijos nusikaltimus kartais sunku juos atskirti nuo startuolių. Skiriasi tik tai, kokių taisyklių jie išmoko vaikystėje ir kokie ginklai jiems buvo duoti“, – teigė režisierius.

Anūkų žinutės – dar nepasirodžius filmui

Kūrėjai neslepia, kad filmu jokiu būdu nesiekia gilinti stereotipų – daug prasmingiau jiems pasirodė pažvelgti į sudėtingą moters likimą ir atminties žaismą. Tiesa, nors žiūrovai kol kas matė tik pirmuosius anonsus, filmo kūrėjai jau sulaukia netikėtų reakcijų iš to meto įvykių liudininkų bei jų palikuonių.

Pasak E. Sluškonytės, pasirodžius pirmiesiems vaizdams ėmė plaukti žinutės net iš buvusių veikėjų anūkų: „Dar filmas nepasirodė, o jau atsiranda žmonių, kurie kategoriškai tvirtina: „Taip nebuvo, buvo kitaip!“

Vis dėlto T. Vengris į tokias replikas žvelgia ramiai: „Visi šie žmonės yra teisūs – kiekvienam iš jų buvo kitaip. Mūsų atmintis nėra dokumentika, kiekvienas praeitį prisimename per savo prizmę, o filmas kaip tik ir kalba apie šį subjektyvų atsiminimų trapumą.“

Visą režisieriaus Tomo Vengrio ir prodiuserės Emilijos Sluškonytės pokalbį bei kitas radijo stoties M1 pristatomo ciklo laidas galima pamatyti tik „YouTube“ platformoje.

Autentiškais liudijimais bei šokiruojančia Loretos Gedvilaitės ir Henriko Daktaro akistata teisme paremtas filmas į visos šalies kino ekranus atkeliauja jau 2027 m. sausio 8 d.

Filmo anonsas:

Komentarai