„Krydas: gimęs kovoti“ – nostalgijos niuksas „Rokio“ gerbėjams (apžvalga)

Po to, kai buvo paskelbta, jog prie ikoniškos „Rokio“ franšizės vairo stos jaunasis Ryanas Coogleris, kino kritikai nebuvo itin optimistiški. Iš vienos pusės, režisierius savo sąskaitoje turėjo ypač gerai įvertintą dramą „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station, 2013). Iš kitos pusės, tai buvo vienintelis jo filmas. Ir nors potencialas, slypintis galimybėje išplėsti „Rokio“ visatą su nauju protagonistu, buvo didelis, prireikė nemažai laiko šią idėją parduoti ne tik prodiuseriams, bet ir pačiam Sylvesteriui Stallone, kuris pirmą kartą neprisidėjo prie scenarijaus rašymo.

Ryanas Coogleris pats parašė aistringą 200 puslapių scenarijų, o pagrindiniame vaidmenyje regėjo vienintelį aktorių – „Fruitveilo stotyje“ puikiai suvaidinusį kitą jauną talentą – Michaelą B. Jordoną. Scenarijų teko gerokai sutrumpinti, tačiau režisieriaus užsivedimas ir tikėjimas savo projektu pamažu įtikino ir kitus. Būdamas tikrasis „Rokio“ gerbėjas, Coogleris, kaip ir J. J. Abramsas su „Žvaigdžių karais“, sukūrė meilės laišką nostalgiškiems gerbėjams, šiek tiek apleisdamas galimybes judėti originalios filmo struktūros keliu.

Septintas filmas franšizėje pasakoja apie nesantuokinį legendinio Apollo Creedo sūnų Adonį Johnsoną. Augdamas be tėvų, blaškydamasis iš vienų prieglaudos namų į kitus, jis užsiaugina kovotojo charakterį. Dar vaikystėje jį susiranda Apollo našlė ir ima auginti kaip savo sūnų. Užaugęs Adonis, kurį draugai vadina Doniu, neranda laimės ir ieško išeities boksuodamasis. Palikęs Los Andželą, jis ima ieškoti savo kelio Filadelfijoje, kur netrukus susipažįsta su savo velionio tėvo bičiuliu Rokiu Balboa. Pastarasis, įkvėptas prisiminimų ir beveik tėvo-sūnaus ryšio su Doniu, nusprendžia jį treniruoti. Abiejų laukia dideli iššūkiai tiek ringe, tiek ir už jo.

Žiūrint filmą, neapleidžia mintis, jog visa tai kažkur matyta. Ir išties, visi „Rokio“ filmai turi sau būdingą pasikartojimą. Tai primena žaismingą taktą, kuris yra turiningas žaidžiantiems pagal franšizės tradicijas, tačiau gan rutiniškas ieškantiems inovatyvumo kine. Klystkeliais pasukęs protagonistas. Netikėtai atsiradęs meilės subjektas, įkvepiantis siekti aukštumų. Senas ir savo asmeninių problemų turintis treneris (filmuojant šį filmą Sylvesteriui Stallone buvo tiek pat metų, kiek ir 1976-ųjų „Rokyje“ trenerį Mikį suvaidinusiam Burgessui Meredithui). Galų gale – treniruočių montažai ir finalinė kova. Ryanas Coogleris muša šį nostalgijos būgną iš visos širdies, nevengdamas galimybės įterpti kažką iš praeitų filmų į kiekvieną sceną, kurioje tai pridera.

Jei pirma ir antra dalys buvo gan sudėtingi egzistenciniai individo portretai, trečia ir ketvirta – beveik karikatūriški pirmtakų šešėliai, penkta – lengvai pamirštamas intarpas, o šešta – garbingas legendos užbaigimas, tai septintoji dalis nusileidžia kažkur per vidurį. Filmas neša viziją ateitiems kartoms, su kur kas labiau šiuolaikiška erdve, stiliumi ir protagonistu, tačiau tuo pačiu vis dar stipriai pasikliauna praeities šlovės sentimentais. Dėl to tiek pagrindiniam veikėjui, tiek aplink jį vykstantiems procesams, trūksta psichologinio krūvio, kuris būtų efektyvus, dramai labiau koncentruojantis į autentišką, unikalią istoriją.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Donio mylimoji Bianka (Tessa Thompson) atlieka reliatyviai menką vaidmenį filme, nors jos personažas ir turi asmeninę dramą. Skirtingai, nei Rokio mylimoji Adriana, kuri turėjo ne tik kur kas sudėtingesnį personažą, bet ir didesnę psichologinę įtaką Rokiui. Treniruočių montažams taip pat trūksta emocinio krūvio bei psichologinės individo dramos vystymo. Rodos, pritrūkta laiko, nepaisant to, jog septintoji dalis yra ilgiausios trukmės iš visų filmų. Galų gale, reikia pripažinti, kad itin stiprus afroamerikietiškos kultūros pojūtis – hiphopas, skuteriais važinėjantys jaunimas, skirtinga bendravimo maniera ir t.t. – neleidžia tinkamai susitapatinti skirtingų kultūrų žiūrovams.

Ironiška, kad „Krydas“, tiesdamas kelią naujai kartai ir naujiems tęsiniams, vadovaujasi nostalgijos faktoriu. Dėl to žiūrovas kur kas sėkmingiau asocijuojasi su Rokiu. Sylvesteris Stallone atliko vieną geriausių vaidmenų savo karjeroje, niekuo nenusileisdamas pirmajam „Rokiui“, ar 1997-ųjų „Farų žemei“ (Cop Land). Veikėjo vidinė egzistencinė drama, liūdesys, vienatvė, naujais įsižiebusi viltis sugrįžti į kovų pasaulį ir netikėti sveikatos iššūkiai – visa tai yra kur kas paveikiau, nei gana sausa Donio arka. Neveltui Sylvesteris Stallone buvo antrą kartą nominuotas „Oskarui“ už Rokio įkūnijimą. Tiesa, šį kartą už antro plano vaidybą. Žinoma, tai galima paaiškinti tuo, jog Rokio personažas turi šešių filmų emocinį pamatą, kol Donis tik debiutuoja žiūrovų akyse.

Filmuojant 2008-ųjų „Imtynininką“ (The Wrestler), prancūzų operatorė Maryse Alberti įgavo labai naudingos patirties, todėl kovų scenos „Kryde“ perteiktos ypač realistiškai, efektingai ir stilingai. Išskirtinė yra maždaug 6 minučių kova filmo viduryje. Ji nufilmuota vienu kadru, kurio metu negalima atsistebėti ne tik Michaelo B. Jordono fiziškumu, bet ir kameros judesiais, kurių dėka žiūrovas tampa trečiu asmeniu ringe. Būtent fizinė Michaelo B. Jordono vaidyba yra kiek apvalantis faktorius. Nors veikėjas ir turi vidinę dramą, vis dėlto, būtent akių žvilgsniai, treniruotėse liejamas prakaitas ir fizinis intensyvumas, įtikina veikėjo ryžtu ir valia.

„Krydas“, kaip savo likimą tiesianti franšizė, yra kur kas paveikesnė tiems, kurie nėra matę ar neprisimena, kitų „Rokio“ dalių. Tačiau tokių nėra daug, todėl Ryano Cooglerio režisūrinis sprendimas prisodrinti scenarijų aliuzijomis į praeitus filmus, padaro meškos paslaugą naujajam herojui. Žinoma, tam įtakos galėjo turėti ir „Warner Bros“ studijos poreikis naudoti Rokį, kaip masalą – per daugelį metų, žiūrovai prisirišo prie šio personažo psichologinio stabilumo ir subtilios brandos.

Panašu, jog Donio laukia dideli iššūkiai ne tik būsimuose scenarijuose, tačiau ir kino salėse. To paties nebuvo galima pasakyti apie 1976-ųjų „Rokį“, kuris, nors ir sunkiai gavo finansavimą, iškart tapo franšiziniu ženklu. Vis dėlto, pats filmas, apjungiant techninę ir emocinę puses, yra patenkinanti patirtis. Su pavieniais stipriais pasirodymais iš visų aktorių, iki galo neiššvaistytu potencialu ir meilės laišku Rokiui, „Krydas“ bandys kovoti už savo išlikimą kino ringe.

Filmo anonsas: