Kulinarinės komedijos „Gardutė“ režisierė E. Vertelytė: visą gyvenimą norėjau sukurti lengvą filmą

Neseniai kino teatruose pasirodė pirmoji lietuviška kulinarinė komedija „Gardutė“. Joje – artimos draugystės išbandymas bei kulinarinių šou satyra, ne vienam sukelsianti šypseną ar net gardų juoką.

Režisierė bei scenaristė Eglė Vertelytė sako visada norėjusi sukurti lengvą filmą, tačiau „Gardutės“ kūrimas nebuvo nei lengvas, nei greitas, o dramoje esančios temos – ne visuomet lengvos.

Koks jūsų santykis su maistu? Ar mėgstate valgyti ir gaminti?

Valgyti mėgstu, gaminti tai pusėtinai. Priklausomai nuo gyvenimo užimtumo. Jei yra laiko, tai sugalvoju namie išvirti sriubą, bet nesu gurmanė. Man maistas yra „išgyvenimui“. Aišku svarbu skaniai pavalgyti, bet nesivaikau nei maisto madų, nei receptų per daug nežiūriu.

O be kokio patiekalo negalėtumėte gyventi? Ko niekaip negalėtumėte atsisakyti?

Moku skaniai ruoši makaronus su Bolognese padažu, tai dažnai gaminu. Ir labai mėgstu sriubas. Moku labai skaniai pagaminti, tad irgi dažnai verdu.

Dalis filmo vyksta valgykloje. Galvoju, visi turime atsiminimų, susijusių su valgyklomis – mokykloje, darbe. O pačiai kokia įsimintiniausia valgykla gyvenime?

Viena iš baisiausių – mokyklos, kur susigrūdę eidavome valgyti pietų. Man nemalonus tas prisiminimas, nes dažniausiai ten būdavo baisu, neskanu. Turbūt pirmas valgyklos prisiminimas yra iš ten. Bet yra Šiauliuose valgyklų, kuriose derinama valgyklos ir gedulingų pietų paslaugos, tokiose irgi tekdavo apsilankyti. Šios įstrigusios atmintyje.

Iš malonesnių – gal Vilniaus. Kai pradėjome dirbti su Luku Trimoniu [filmo prodiuseris. – A. M.], tokia buvo LRT valgykla. Kartu su Vytautu Pluku [filmo operatorius – A. M.] prieš „Gardutės“ filmavimą aplankėme daug valgyklų, yra daug neblogų.

Kai kada einame į restoranus, kad būtų kažkas išskirtinio, bet juk ir valgykla gali pasiūlyti išskirtinį potyrį.

Man patinka žmonės, kurie ten dirba. Būna visokių padavėjų, labai nemandagių, kurios nieko nepasako, o būna – ateini ir tau pasako kokį juokelį. Būna malonių akimirkų, žmogiškumo, kurio gal kartais restoranuose nerandi.

Santykis būna net artimesnis.

Manau, žmonės, kurie ten lankosi, tikrai yra pažįstami ir nuolatiniai, tuomet tas santykis ir atsiranda. Aišku, jei vaikščiotume į restoraną kas dieną, gal tas santykis irgi atsirastų.

Kaip ruošiatės filmavimui, nes jame yra ir įmantrių patiekalų. Konsultavotės su tikrai šefais, jie filmavosi filme? Kaip sugalvodavote receptus, kad ir cepelinus su ožkos varške?

Cepelinai su ožkos varške yra mano močiutės receptas. Kažkada ji augindavo ožkas bei turėdavo daug jų pieno, ir padarydavo varškę. Kai pirmą kartą paragavau tokių cepelinų, tai buvo kažkas nuostabaus ir labai skanaus. Mano pusseserės yra vegetarės, tai ji ta proga sugalvojo šį receptą. Nieko nėra skaniau už cepelinus su ožkos varške.

Kartu su Laura Kalvelyte – maisto dailininke, kartu ji yra ir maisto ekspertė – kūrėme filme esančius patiekalus, labai ilgai galvojome, koks būtų dramaturginis patiekalų meniu, kaip jie turėtų išsidėstyti ir kokia komanda turėtų ką gaminti. Patiekalai buvo išieškoti. Tačiau dalies jų filme neliko dėl dramaturginių sprendimų.

Visos filme besivaržančios komandos buvo sudarytos iš aktorių ir šefo. Pavyzdžiui, „Magijos“ komanda – vienas aktorius ir vienas šefas, o „Kold Briu“ komanda – du aktoriai ir vienas šefas.

Daug ką iš tikrųjų gamindavome filmavimo aikštelėje, o kai kas buvo jau paruošta, ir daug ką vėliau suvalgydavome. Visada būdavo konkurencija, kas suvalgys skaniausią patiekalą. 

Premjeros metu ir dabar paminėjote LRT valgyklą. Minėjote, kad ši valgykla kažkiek įkvėpė filmo idėją. Tai ji kaip gimė iš tikrųjų?

Filmo kūrimas buvo banguotas ir kalnuotas. Lukas premjeros metu pasakojo, kad turėjome iš pradžių sukurti tris idėjas, iš kurių viena ir buvo „Gardutė“. Vėliau ta idėja tarsi dingo, nes kūrėme kitus filmus, filmavome „Stebuklą“ [pirmasis pilnametrašis E. Vertelytės filmas – A. M.].

Kažkaip ji buvo „užsimetus“ ne vieneriems metams, bet liko mūsų atmintyje. Vis pakalbėdavome, kad joje yra kažkas miela ir gražaus, norėjome pabandyti ją realizuoti. Nors idėja yra iš senų laikų, bet man ji visada atrodė aktuali.

Kai socialiniai tinklai yra tokie galingi, o mūsų gyvenime daug ką reiškia įvaizdis, filmo idėja išlieka aktuali bei universali. Netgi aktualumas didėja – įvaizdis tampa svarbesnis, nei kas iš tikrųjų esame. Gal dėl tos priežasties nuolat grįždavome prie jos.

Pačiai šios temos po „Stebuklo“ tapo įdomios. Kai pristatai filmą, kai pradedi būti viešumoje, pradedi savęs klausti, kas aš esu, kaip turiu kalbėti, ar turiu kalbėti, kaip noriu, ar kaip iš manęs kažkas tikisi. Ar režisierius turi atrodyti, kaip nori pats, ar yra kažkokios normos, kaip dera elgtis. Visi šie klausimai aktualizavosi iš naujo.

Iš pat pradžių atrodo, kad filmas yra apie valgyklą ir kulinarinį šou, bet vėliau atsiranda visai kita plotmė.

„Gardutė“, man atrodo, yra apie maistą gyvenime nei apie maistą iš esmės, labiau apie maisto įvaizdį, o ne apie patį maistą. Tai buvo pagrindinė idėja, dėl kurios norėjau kurti šį filmą.

Jūs scenarijų rašėte kartu su Irena Kunevičiūte. Kai pamatau, kada scenarijų kūrė du žmonės – kaip ir knygą, kai rašo du autoriai – man būna ir keista, ir įdomu, kaip tai įmanoma ir kaip tai atrodo. Kaip jums sekėsi rašyti dviese?

Kai pradėjau dirbti, daugiau ar mažiau jau žinojau idėją. Komandoje buvo smagu turėti antrą moterį rašytoją, nes filmas yra apie dvi moteris. Buvo įdomu. Kadangi kalbėjome apie draugystę, tai rašydamos per mūsų santykį labai daug ką aiškindavomės.

Irena pati labai mėgsta gaminti, yra didelė televizijos kulinarinių laidų gerbėja, tai ji į filmą atnešė daug žinojimo apie patiekalus ir maistą.

Man atrodo, komediją linksmiau rašyti dviese, nes rašymas yra sunkus ir vienišas procesas. Paskutiniu metu kuo toliau, tuo labiau manau, kad labai smagu su kažkuo vystyti idėją, ir dienos praeina linksmiau.

Filmą rašėme labiau kaip komišką dramą, negalvojome, kad tai yra grynai komedija. Ligi šiol manau, kad „Gardutė“ yra komiška drama – nes filme yra pakankamai daug skausmo.

Kurti komediją yra gana rizikinga, nes turite prajuokinti žmones. Nebaisu, kaip žmonės sureaguos? galvojate, kad sugebėjote žmonėms sukelti linksmumą, smagumą?

Komedija visada yra rizikinga, nes ji nėra laikoma tokiu pat menu kaip drama. Antra, komedija reiškia, kad ji turi prajuokinti. Bet komedijų yra visokių. Komedijos formą, kurią naudojame šiame filme, yra satyra. O ji iki galo nėra cha cha, bet yra ahaa!, skirta pamąstymui.

Komedija nereiškia – juokelis po juokelio, bet yra gal apskritai filmo nuotaika, kaip jis verčia tave jaustis ir koks yra pasaulio dramos lygis, ar prizoominama prie problemos ir ji nagrinėjama, ar truputį paliečiama, bet iki galo nenarpliojama.

O ar baisu, nežinau. Man atrodo, kad smagiausia bus, jei filmas palies žmones ir po jo jie gal jausis geriau.

Žiūrint filmą galima justi, kad tarp pagrindinių aktorių yra stiprus ryšys, kad jos – tikros draugės. Kaip jas suradote, kad jos viena kitai taip puikiai tinka, ir kaip sekėsi su jomis dirbti?

Abi radau aktorių atrankos metu. Netikėtai suradau, buvo ne vienas etapas. Reikėjo žiūrėti, ar aktorius yra pakankamai dramatiškas, ar jis pakankamai komiškas, kaip vizualiai jos kartu atrodo, koks yra tarpusavio ryšys. Tarp jų turi būti ir kontrastas, bet ir panašumas.

Kai suradau, pradėjome dirbti. Keletą mėnesių prieš filmavimą pradėjome susitikinėti kartą per savaitę ir aptarti po sceną.

Visada tai mėgstu, toks mano metodas. Tuomet nėra jokio streso, susitinki, užmezgi ryšį su aktoriumi, duodi jam laiko susikurti personažą.

Tuomet filmavimo metu nebebūna neaiškių scenų, nes aktorius jau žino, esame su juo išdiskutavę, apie ką ir kokios jos yra. Tokiais atvejais filmavimo aikštelėje man pačiai yra mažiau siurprizų. Kai aktoriai įsisąmonina personažą, tuomet yra daug lengviau, nebėra streso, kai ateinama to personažo vaidinti.

Man atrodė svarbu susitikti su merginomis, kad jos susipažintų, kad visos trys susipažintume, jog kartu jos praleistų laiko.

O kokia jūs kaip režisierė esate filmavimo aikštelėje? Kaip dirbate? Atrodo, kad mėgstate planuoti.

Gal man ir patiktų nežinoti, ko noriu, nesusiplanuoti, bet kuriant filmą buvo pakankamai mažai pamainų, galbūt 26-ios. Dirbome didžiuliu tempu. Negalėjau sau leisti eidama į aikštelę nežinoti bent jau pradinio plano.

Kuo skiriasi šis filmas nuo prieš keletą metų sukurto „Stebuklo“. Tai jau antras pilnametražis, kažką atradote/praradote?

Tema kitokia ir žanras lengvesnis. „Stebuklas“ buvo sunkesnis. Jis yra laikmečio istorijos komentaras. Jaučiu atsakomybę kažką sakydama apie laikmetį, istoriją. Tai – periodo filmas, kai reikėjo suvaldyti ir periodą, ir detales.

Visą gyvenimą norėjau sukurti lengvą filmą. Buvo labai įdomu pabandyti.

Tačiau lengviau „Gardutė“ nesikūrė. Kūrybinis procesas nebuvo lengvas dėl biudžeto mažumo, dėl pamainų trumpumo. Kartais žiūri, ir stebiesi, kaip čia taip nuotaikingai, lengvai viskas pavyko.

Atmosfera aikštelėje buvo labai gera. Man svarbu, kad ji būtų gera, kūrybiška, kad ji nebūtų užspausta, kad būtų vietos atsirasti kūrybai. Manau, ji atsiranda, kai yra susikaupimas, bet kartu ir atsipalaidavimas.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas