„Kunigo naudą velniai gaudo“. Svetima gėda (apžvalga)

Geri lietuviški komerciniai filmai – tai nelyginant kokie NSO. Sklinda gandai, kad tokių esama, kažkas lyg ir dievagojasi netgi matęs vieną kitą, bet kol kas jokių apčiuopiamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių jų egzistavimą, nėra. Savotiškai keista, nes, kai pagalvoji kokia didelė yra Visata, supranti, jog naivu būtų griežtai teigti esą NSO niekada nebuvo, nėra ir nebus. Lygiai taip pat būtų neteisinga teigti, kad gerų lietuviškų komercinių filmų nebuvo, nėra ir nebus. Iškiliausi Lietuvos prodiuseriai netgi labai intensyviai stengiasi įrodyti, jog toks pesimistinis požiūris į gyvenimą yra klaidingas. Naujausias pavyzdys – produktas pavadinimu „Kunigo naudą velniai gaudo“, kurį dėl to, kad buvo nufilmuotas kamera ir turi kažką panašaus į scenarijų, tenka vadinti filmu.

Jo siužetas toks prastas, kad lyginant su juo net „Grybų karas“ tampa itin kompleksiška istorija (ir iš tikrųjų… ten juk ir idėjinio konflikto, ir charizmatiškų veikėjų, ir dramos, ir satyros esama). Trys vyrukai balansuojantys ant klinikinės silpnaprotystės ribos, vadovaujami Mindaugo Papinigio personažo, apvagia kažkokį mafijozą (Kęstutis Jakštas). Visus 50 000 eurų iš seifo išneša! Aišku, viskas nepavyksta taip, kaip jie planavo. M. Papinigio draugeliai pagaunami, o jis pats pabėga į savo gimtąjį kaimą, kuriame kaip tik merdėja jo tėvas (o, šventas sutapime!) irgi kažkur paslėpęs 50 000 eurų. Kažkokiu būdu į šitą primityvų pasakojimą įsipina ir miręs kunigas, M. Papinigį kažkodėl įsimylėjusi mergina ir vis dar XIX amžiuje tebegyvenantys kaimiečiai, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas apvogti kleboniją.

Iš karto reikia pasakyti, kad viskas čia kvaila, nuspėjama, neįdomu ir primityvu. Taip primityvu, kad net sunku patikėti, jog šitas filmas turėjo scenaristus ar režisierių. Toks jausmas, jog „Kunigo naudą velniai gaudo“ sukūrimo istorija atrodė maždaug taip:

A: Klausyk, gal filmą susukam?
B: Gerai, o apie ką?
A: Galas žino, sugalvosim ką nors. Aš va kaip tik neseniai kalbėjau su žmonėm iš „Birštono mineralinių vandenų“ ir „Vilkyškių pieninės“. Sakė duos pinigų filmavimui. Sakau, galim nuvažiuot pas Joną į sodybą. Pafilmuosim per savaitgalį. Petras po to sumontuos ir bus OK.
B: Super.

Kaip tarė, taip ir padarė.

Už visiškai minimalų biudžetą buvo sukurtas šis reikalas, kurį, kaip jau minėta, net filmu vadinti yra kažkaip nepatogu. Jis daug labiau primena kadaise per LNK Naujųjų metų naktį rodytus „Žydruosius žiburėlius“. Ekrane lyg ir imituojama kažkokia istorija, žmonės atseit vaidina, bet niekas neturi nei prasmės, nei išliekamosios vertės.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Sakysite, o kokio velnio čia dabar kabinėjatės? Juk čia viso labo nekaltutė pramoga! Kam čia snobus vaizduoti? Žmonės nieko iš šio filmo ir nesitiki, eina tiesiog šiaip stumti laiką. Teisybė! Juk tikrai ne kiekvienas filmas gali ir privalo būti aukšto lygio. Labai dažnai mums iš tikrųjų paprasčiausiai norisi smagiai praleisti laiką. Ir pramoga tikrai neprivalo būti kažkokia intelektuali ar persmelkta socialinės kritikos. Juk koks nors itin populiarus serialas „Draugai“ šiaip jau nebuvo nei labai juokingas, nei gerai parašytas. Tačiau jis buvo smagus, padedantis atsipalaiduoti ir linksmai praleisti vakarą grįžus iš nekenčiamo darbo.

Į viską patartina žiūrėti maždaug taip. Vakarienei galima gaminti keptą antį su slyvų, triufelių ir kankorėžių įdaru, o galima ir gaminti patį paprasčiausią omletą. Nieko čia blogo. Geras omletas irgi labai skanu. Tačiau jeigu jau imatės kepti omletą, tai gal bent jau pasistengiate keptuvėje nepalikti kiaušinio lukštų, ir kepti jį tiek, kad salmonelioze neapsikrėstumėte. Kitaip tariant, keliate savo gaminamam omletui tam tikrus minimalius reikalavimus.

Jeigu „Kunigo naudą velniai gaudo“ būtų omletas, tai jis būtų pagamintas maždaug taip: į pernelyg įkaitintą keptuvę įmetamas šaukštas prarūgusių taukų ir trys kiaušiniai (ne įmušti, o šiaip įmesti); mišinys nemaišant pakepamas penkias minutes ir patiektas įmestas į apytuštį pigiausio pomidorų padažo stiklainį.

Kitaip tariant, „Kunigo naudą velniai gaudo“ yra ne šiaip blogas, o įžeidžiančiai blogas. Niekas net nebandė šio filmo padaryti geru. Nei prodiuseriai, nei operatoriai, nei aktoriai, nei scenaristai, nei režisierius. O kam? Kam stengtis? Žmonės vis tiek ateis pasižiūrėti ir juoksis iš bukų juokelių apie gėrimą, antrą galą ir kvailumą. O jeigu nesijuoks, mes jiems pasakysime, kada juoktis! Filme iš tikrųjų yra palyginti ilga scena, kurioje filmo veikėjai ne tik ilgai patys juokiasi iš savo idiotiško juokelio, bet net ir auditorijai paaiškina, kodėl tasai juokelis yra toks juokingas. Belieka tik padėkoti scenaristams. Ką gi kvailas žiūrovas be jų darytų?

Apie aktorius ir jų kuriamus personažus net nelabai yra prasmės kalbėti. Paprasčiausiai galima konstatuoti, kad jie tiesiog dirba su ta medžiaga, kurią gavo. O kadangi medžiaga apgailėtina, tai ir aktorių darbas apgailėtinas. Niekas čia neturi jokių aiškesnių motyvacijų, vidinių transformacijų ar kitų nuobodžių dalykų. Beveik visus personažus į priekį stumia vienas ir tas pats dalykas – noras pasisavinti tuos nelemtus pinigus (iš viso 100 000 eurų). Šiek tiek kitoks nebent Birutės (jai šis vardas suteiktas, matyt, todėl, kad viso filmo metu veikėjai gurkšnoja „Birutės“ mineralinį vandenį) personažas. Ji, regis, net kažkokių svajonių turėjo. Pavyzdžiui, iš kaimo ištrūkti ir jūrą pamatyti. Tiesa, šitų savo svajonių siekė kažkodėl susidėdama su kvailu vagišiumi M. Papinigio asmenyje. Pastarasis, pasirodo, Lietuvos kino padangėje jau tikra „žvaigžde“ suspėjo tapti, nuolat vaidindamas tą patį personažą – nevykėlį nusikaltėlį, kuriam nuolat nesiseka. Nes jis juk nevykėlis! Cha cha cha. Tokia Birutės istorija. Liūdna, o gal net tragiška.

Žodžiu, „Kunigo naudą velniai gaudo“ yra absoliutus „mėšlo gabalas“, kurį žiūrint apima svetimos gėdos jausmas. Nejaugi čia yra viskas, ką mes Lietuvoje sugebame? Nejaugi mes negalime parašyti padoraus pramoginio filmo scenarijaus? Galų gale, ar mūsų publika tokia kvaila, kad vienintelė pramoga, kurią ji supranta, yra „24 valandų“ ar „TV pagalbos“ lygio? Bent jau „Kunigo naudą velniai gaudo“ kūrėjai akivaizdžiai taip galvoja. Visiškiems idiotams jie sukūrė visiškai idiotišką filmą apie visiškus idiotus. O dabar juokiasi iš mūsų skaičiuodami pinigus, kuriuos užsidirbo.

Ir ką?

Ir nieko.

Jie jau, tikriausiai, ruošiasi naujos nesąmonės gamybai. Tą pokalbį netgi galima labai nesunkiai išsivaizduoti:

A: Klausyk, gal naują filmą susukam? Anas visai neblogai liaudžiai susišėrė.
B: Gerai, o apie ką?
A: Galas žino, sugalvosim ką nors. Aš va kaip tik neseniai kalbėjau su žmonėm iš „Birštono mineralinių vandenų“ ir „Vilniaus degtinės“. Sakė duos pinigų filmavimui. Sakau, šįkart galim nuvažiuot pas Petrą į sodybą. Pafilmuosim per savaitgalį. Jonas po to sumontuos ir bus OK. Tiem debilams juk viskas sueina.
B: Super. Cha cha cha. Debilai.