Paulius ir Emilija Briedžiai Kupiškyje išsiskiria ne tik žvėriška pavarde, bet ir dėl nuolatinio savo aksesuaro – filmavimo kameros. Į gimtinę po studijų grįžęs Paulius organizuoja kino renginius, intensyviai filmuoja, montuoja bei kartu su Vilniuje kiną studijuojančia seserimi kuruoja Kupiškio naujienų portalą.
„Kinomaistas“ pasigavo nuolat skubančius viską nufilmuoti ir išpublikuoti Paulių ir Emiliją bei pristato juos mūsų rubrikoje „(ne)Mažoji kino Lietuva“.
– Pauliau, Kauno kolegijoje baigei Multimedijos mokslus, tačiau po jų vis tiek grįžai į savo gimtąjį Kupiškį. Kas patraukė atgal? Pripažinkime, dauguma jaunimo tik ir svajoja, kaip greičiau pabėgti iš savo mažo miesto.
PAULIUS: Susidėjo daugybė dalykų, pargabenusių mane atgal į Kupiškį. Geriau papasakosiu vieną romantišką atvejį savo nepopuliariam pasirinkimui apginti. Studijuojant Kauno kolegijoje man buvo suteikta galimybė pagal Erasmus švietimo mainų programą išvykti pusmečiui į Daniją.
Svetur turėjau labai įdomią patirtį. Kopenhagoje vyko kino festivalis, rodė viso pasaulio režisierių filmus. Šiuo renginiu nelabai buvo kada domėtis, tačiau draugė pasakė: „Šiandien rodys Joną Meką“. Danijoje pamatyti lietuvių kilmės režisieriaus filmą! Negalėjau to praleisti.
Kaip tyčia tą dieną buvo rodomas „Reminiscences of a Journey to Lithuania“. Autorius pastoviai skundėsi, kaip negerai jautėsi be namų. Aš irgi jau tris mėnesius buvau svetur, tad galvojau supratęs, ką Jonas nori pasakyti (šypsosi).
Tokie žmonės kankinasi palikę namus. Neišvyksi – liūdna, išvyksi – tas pats… Kur atsakymas? Visada simpatizavau savam kraštui, tai čia ir pasilikau.
– Emilija, tu, atrodo, esi atvirkščias brolio variantas. Daug keliavai ir ieškojai savo pašaukimo. Papasakok plačiau apie tas klajones.
EMILIJA: Besimokydama mokykloje svarsčiau apie galimybę studijuoti vaizdo operatoriaus meną. Kadangi mokyklos baigimo metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija tokio kurso nerinko, įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto menotyros specialybę.
Su drauge Joana davėme viena kitai žodį – aplankyti JAV. Dantis sukandusios taupėme pinigus, išskridome. Būtent tą vasarą LMTA vyko stojamieji norintiems tapti operatoriais. Šią galimybę praleidau, o būti menotyrininke niekada ir nenorėjau. Grįžusi iš kelionės mečiau mokslus ir išvykau į Angliją. Žinojau, jog ten yra nebloga Braitono kino meno mokykla, ten įstojau. Studijos labai patiko, atradau naują aistrą – kino dramaturgiją. Filmuoti įdomu, tačiau pasakoti istorijas patiko labiau.
– Šiais metais įstojai į kino dramaturgiją LMTA. Ar esi patenkinta studijomis?
EMILIJA: Esu nuolatinėse kelionėse tarp Vilniaus ir Kupiškio. Ar aš tuo patenkinta? Žinoma. Pažinti Lietuvos kino kūrėjus, klausytis įdomių paskaitų, su būsimų scenarijų šedevrų autoriais švęsti pavykusį ir nepavykusį egzaminą, pačiai rašyti kino scenarijus ir gauti profesionalius atsiliepimus – kas dar gali būti gražiau?
– Ar nepasiilgsti studijų Didžiojoje Britanijoje?
EMILIJA: Vis dar ilgiuosi Lamanšo sąsiaurio, savo seno angliško namo ir jo gyventojų, kai kurių Braitono kino mokyklos kurso draugų. Tai buvo brangi mokykla, ir negalėčiau pasakyti, kad ji davė daug techninės patirties. Svarbesnis buvo bendravimas su prodiuseriais, režisieriais, tą pačią mokyklą baigusiais operatoriais… Buvo smagu, kai vienas jų pasikvietė mane kartu su juo dirbti naujai įkurtoje kino studijoje. Vis dėlto pasiūlymo atsisakiau, nes dar planavau mokytis, o be to, norėjosi grįžti į Lietuvą.
– Jūs abu filmuojate, montuojate, Emilija rašo scenarijus. Iš kur atkeliavo šis susidomėjimas kino kūrimo procesais?
EMILIJA: Visada domėjomės įvairiais menais: teatru, fotografija, muzika… Kinas apjungia visas šias sritis, gal dėl to jis ir buvo mums įdomiausias.
PAULIUS: Daug kas ateina ir iš šeimos. Esame žurnalistų vaikai, senelis dirbo spaudoje, mama – taip pat. Kai buvome mokiniai, tėvai leido rajono laikraštį „Kupiškio žinios“, tėtis buvo jo redaktorius. Tik ir girdėdavom pokalbius, koks privalo būti žurnalistas, koks yra geras arba negeras rašinys. Mums lyg ir savaime išsiugdė noras perduoti žinią, informaciją. Video – tik kita to paties amato forma.
– Pauliau, užsiminei, jog iš visų multimedijos sričių tave labiausiai vilioja video montažas. Kodėl būtent jis?
PAULIUS: Buvau fenomenas šeimoje: niekaip negalėjau išmokti rašyti, stipriai pykausi su gramatika. Video buvo mano išsigelbėjimas, nes savo istorijas galėjau pasakoti vaizdu.
– Ar filmavimas yra tavo pragyvenimo šaltinis ar daugiau hobis?
PAULIUS: Kiekvienas svajoja, kad jo hobis vieną dieną taptų ir pragyvenimo šaltiniu. Kupiškyje išgyventi vien iš filmavimo nėra labai paprasta. Kol kas išsiverčiame, nes šeimyniškai tvarkome biudžetą. Šiuo metu filmavimas man yra tiesiog gyvenimas. Kamera vis įsuka į keistas ir net labai keistas situacijas, keičiančias mane patį.
Kas yra žurnalistika? Galimybė pas bet ką įsiprašyti į svečius. Tau atsiveria durys, kartais nė prašyti nereikia, kai žino, kad tu nufilmuosi, sumontuosi ir dar kitiems parodysi. Su tavimi kalbasi žmonės, kurie pralenktų gatvėje auštai užrietę nosį. Man patinka pažinti žmones, sužinoti, ką jie veikia.
Filmuodamas Rokiškyje susipažinau su smagiais ūkininkais, svajojusiais apie molio namelius ir laisvą, civilizacijos nevaržomą gyvenimą kaime. Tai buvo dar vienas priežastis grįžti į Kupiškį ir kurti čia.
– Emilija, kuomet Paulius gilinosi į video montažą, tu svajojai tapti operatore. Čia taip netikėtai pasidalijote veiklomis?
EMILIJA: Manau, kad mes vienas kitą papildome. Filmavau, todėl reikėjo ir montuoti: mokiausi, mokė brolis. Nemažai pareikalavo internetinis laikraštis, Pauliui irgi teko paimti į rankas kamerą. Džiaugiuosi jo darbais, didžiule pagalba. Būna taip, kad vienas filmuoja, kitas montuoja. Arba atvirkščiai.
– Turi sukūrusi trumpų filmukų?
EMILIJA: Štai vienas filmukas, kurį kartu su bendrakursiu režisavome Braitono kino mokykloje:
The Gate from Brighton Film School on Vimeo.
Dabar turiu keletą trumpų scenarijų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Tiesa, pati režisuoti nenoriu, nes žinau, jog tai nėra stiprioji mano pusė. Todėl scenarijai vis dar kaupiasi stalčiuje. Tikiuosi, vasara bus laisvesnė ir rasiu laiko užsiimti jų pastatymu.
– Kaip kilo idėja sukurti Kupiškio naujienų interneto svetainę Temainfo.lt?
EMILIJA: Kai visa šeima susibėga Kupiškyje, reikia kažką daryti. Geriau, kai tas darbas bendras. Darėme tai, ką geriausia mokame. Šeimoje turime visą žurnalistikos komplektą: rašantys, redaguojantys, filmuojantys, montuojantys, fotografuojantys.
– Kaip su Pauliumi pasidalijate darbus?
EMILIJA: Pasitariame: tu važiuosi ar aš? Mūsų darbo baras ne toks ir siauras: renkame informaciją apie 100 km spinduliu; iš Kupiškio siekiame Rokiškio, Anykščių, šiek tiek – Biržų rajonus.
– Kokius savo abiejų sukurtus video reportažus laikote geriausiais?
PAULIUS: Reikia pripažinti, kad esame individualistai. Būna, jog kartu dirbti taip sunku, kad net Kupiškį norisi mesti. Kai montuoju, sesė vis pyksta, kad būtinai sudedu visus jos nevykusius kadrus. Man jie atrodo svarbūs. Tačiau dirbti kartu įdomu, niekada nežinai, kas gausis. Kartais vargina žurnalistiniai video reportažai. Jie skuboti, be polėkio.
Šitas smagus:
EMILIJA: Tiesą pasakius, man labiau patinka tie, kuriuos kūrėme atskirai. Pavyzdžiui Pauliaus šis:
Man buvo smagu filmuoti interviu su fotomenininku Benu Navanglausku:
– Pauliau, visai neseniai organizavai ir pirmąjį trumpametražių filmų „Muziejaus šortukai“ vakarą. Ar sudomino Kupiškio jaunimą šis renginys ? Kaip kilo tokia idėja ?
PAULIUS: Kupiškyje kinas miręs. Televizijos gerų filmų nerodo, nėra daugiau kur jų pažiūrėt. „Šortukais“ didelio susidomėjimo nesitikėjome, nes atprato žmonės išeit į miestą filmų paspoksoti. Susirinko saujelė, bet tikimės, tai – tik pradžia. Atšalusį žiūrovą reikia sušildyti ir prijaukinti.
„Kaip kilo idėja?“ – vilnietiškas klausimas. Ten viskas sukasi greitai. Būsi nukonkuruotas, nurašytas, atmestas, jei nebūsi naujoviškas, pažangus, įdomus. O Kupiškyje pati geriausia idėja – kažką daryti.
– Kokie apskritai su kinu susiję renginiai vyksta Kupiškyje?
PAULIUS: Kartais Kultūros centras rodo filmus. Paskutinį kartą, vasarą, rokiškėnas Justinas Krisiūnas („Kinomaisto“ interviu su juo rasite čia) rodė „Emigrantus“. Salė nebuvo pilna, nors teko girdėti, kad Rokiškio kultūros centras už bilietus į šį filmą surinko apie 30 tūkst. litų. Kiek rodė, tiek žmonės ėjo.
EMILIJA: Beje, mūsų svetainės lankytojai labai susidomėjo reportažu apie Kupiškyje kurtą filmo „Moterų laimė“ seriją. Mums ir patiems buvo įdomu sužinoti, kad šio filmo scenarijaus autoriaus ir kitų gražių dalykų iniciatoriaus Vytaro Radzevičiaus tėtis – kupiškėnas.
– Pabaigai – koks kinas jums patinka? Galėtumėte išskirti savo mėgstamus filmus?
PAULIUS: Man patinka įvairūs bandymai kine.
Dabar populiarėja nestatiška dokumentika, kuri ne tik stebi, bet įsirauna į tavo aplinką su tikslu ir žiūri, kas bus. Lietuviškas pavyzdys – „Shanghai banzai“. Ateina pas tuos vargšus su kamera ir žiūri, kas su jais darosi. Amerikietiškas atitikmuo – „Boratas“. Gerokai daugiau surežisuota, bet esmė panaši.
Režisuoji realybę: ateini su savo scenarijumi ir jį tarsi realizuoji. Vaidina ne aktoriai ir net iš anksto tam nepasiruošę žmonės. Kuri tikrovę jų aplinkoje. Taip užfiksuoji ne tai, kas vyksta čia ir dabar, bet ir ne tai, ką tu surežisavai. Toks miksas.
Pačiam yra tekę taip filmuoti. Labai smagu.
EMILIJA: Kadangi dabar mokausi rašyti scenarijus ir esu tik pirmame kurse, stengiuosi žiūrėti kuo įvairesnį kiną. Iš vienų filmų galima pasimokyti, kaip rašyti dialogus iš kitų, kaip kelti įtampą, iš trečių – kaip rašyti nederėtų.
Neseniai susidomėjau rusų režisieriaus Aleksėjaus Germano kūryba. Nors jis jau tapęs klasiku, jo darbų nepažinojau. Visada įdomu ieškoti, plėsti akiratį, o ne tik žiūrėti tų režisierių kūrinius, prie kurių jau esi pripratęs.