Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Giedrė Beinoriūtė „Kino pavasario“ metu pristatė savo naujausią filmą „Kvėpavimas į marmurą“ (2018) Lauros Sintijos Černiauskaitės romano motyvais, 2009 m. gavusio Europos sąjungos literatūros premiją.
G. Beinoriūtė yra sukūrusi jau nemažai dokumentinių ir vaidybinių filmų. Tačiau „Kvėpavimas į marmurą“ yra pirmais jos ilgametražis vaidybinis filmas. Neretai ji imasi vaikų problemų atkleidimo. Tai būdinga ir šmaikščiame „Balkone“ (2008), problemiškame „Pokalbiai rimtomis temomis“ (2012) ir netgi ganėtinai skaudžiame, tačiau vaikišku naivumu dvelkiančiame „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007). Vaiko vaidmuo ryškus ir naujausiame jos kūrinyje.
Filme rodoma inteligentiška pora, kuri, jau turėdama vieną epilepsija sergantį berniuką Gailių (akt. Kristupas Cicėnas), nusprendžia įsivaikinti dar vieną – Ilją (akt. Joris Baltrūnas). Tačiau šis atneša daugiau problemų negu džiaugsmo, užsidaręs ir pasyviai agresyvus berniukas išryškina šeimoje egzistuojančias problemas.
Nepaisant to, kad šis filmas yra psichologė drama, jam pritrūksta įtaigumo ir dinamikos. Nors atrodo, kad veiksmo daug ir jis stipriai veikia filme esančius charakterius, tačiau žiūrovui tai neperteikiama taip įtikinamai, kaip norėtųsi. Tik prasidėjus filmui jam visiškai nesiekiant paaiškinti, kodėl ši šeima nori įsivaikinti dar vieną vaiką. Pagrindinės veikėjos Izabelės (akt. Airida Gintautaitė) naivus ir gana paviršutiniškas džiaugsmas atrodo nesuvokiamas ir kiek nepagrįstas. Taip pat kai kurios scenos atrodo per daug dramatiškos, jei jos būtų labiau išplėtotos, argumentuotos, atrodytų daug įtikinamiau. Tuo tarpu tai atrodo kiek perdėta vien tam, kad būtų pagrįstos veikėjų psichologinės kančios.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
G. Beinoriūtei, kaip režisierei, šiame filme pritrūkta jai būdingo autentiškumo. Literatūros kūrinys perkeltas gana tiesiogiai, nebandant interpretuoti, o šis kūrinys taip lengvai ekranizacijai nepasiduoda. Todėl viskas plaukia paviršiumi, neperkeliant žiūrovo į gilesnes psichologines plotmes.
Dialogai primena lietuvių kinui būdingas problemas. Jie neretai dirbtini ir literatūriški. Tą patį galima pasakyti ir apie aktorių vaidybą. Aktorės A. Gintautaitės veikėja blaškosi viso filmo metu, tačiau išorinis jos dramatizmas neįtikina, kad tai vyksta ir veikėjos viduje. Liudo (akt. Sigitas Šidlaukas) veikėjas kiek santūresnis, tačiau ir jam pritrūksta išbaigtumo. G. Beinoriūtė turi nemažai patirties dirbdama su vaikais, tai atsispindi ir čia – berniukų vaidyba ganėtinai organiška, tik kartais jie kalba kiek per daug rimtais dialogais, taip ssukuriant nelabai natūralų „suaugimo“ įvaizdį.
Neseniai anapilin iškeliavusio operatoriaus Audriaus Kemežio kamera gražiai įamžino kontrastingą žmogaus prigimtį lyginant su pastovia ir didinga gamta. Besiblaškantys veikėjai po, rodos, vien tik ramybę turintį suteikti mišką, atrodo tokie trumpalaikiai ir nesusivokiantys, kas gyvenime yra svarbiausia. Psichologiniai veikėjų portretai čia susilieja su šiaurietiškos gamtos įvaizdžiais.
Filmui „Kvėpavimas į marmurą“ pritrūksta motyvacijos ir argumentacijos. Ekranizacija neišbaigta – ne tik veikėjai kvėpuoja į marmurą. Tokie, sustingę ir nenatūralūs, jie perteikiami ir žiūrovui.