„Laiškai Sofijai“ – žmogiškas genijaus portretas

Britų režisieriaus Roberto Mullano filmas „Laiškai Sofijai“ – tai poetiškas ir jautrus pasakojimas apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės meilę, užsimezgusią  dvidešimtojo  amžiaus pradžios Lietuvos tautinio atgimimo metu, menininko kovą su nepritekliumi, visuomenės    nepripažinimu ir, svarbiausia, su pačiu savimi.

Šios trys gijos – meilė moteriai, meilė tėvynei ir kova su vidiniais demonais – nuosekliai  plėtojamos per visą pasakojimą ir sudaro jo šerdį.

„Laiškai Sofijai“ nėra tikslus istorinis dokumentinis filmas. Tai suteikia režisieriui laisvę savo nuožiūra dėlioti realius faktus ir maišyti juos su fikcija. Visgi, kai kuriamas filmas apie tokią Lietuvos kultūros istorijoje reikšmingą asmenybę, neišvengiamai kyla klausimų, kodėl atskleisti ir išryškinti vieni, o ne kiti aspektai. Natūralu, jog ne visiems režisieriaus pasirinkta interpretacija pasirodys vienodai  įtikinama ir priimtina.

Džiugu, jog pagaliau sulaukėme meninio filmo apie šį dramatišką ir nepaprastai talentingą menininką. Čiurlionio muzikos ir tapybos gerbėjų gausu tiek tarp vyresniosios, tiek ir tarp jaunesniosios kartos žmonių. Džiugina ir tai, jog nemažas dėmesys skiriamas Sofijos Kymantaitės personažui. Apie Čiurlionį yra girdėjęs kiekvienas bent  pradinę mokyklą baigęs Lietuvos moksleivis, o apie jo žmoną –  rašytoją, kritikę, aktyvią visuomenės veikėją – žinoma kur kas mažiau.

Labiausiai patiko tai, jog filme išvengiama pompastikos, per didelio dramatizmo, dažnai būdingo pasakojimams apie genialius kūrėjus. Kino juostoje atskleistas labai žmogiškas genijaus portretas – subtiliai parodomas tam tikras neužtikrintumas, paprastiems žmonėms būdingos ydos ir silpnybės, tapatumo paieškos, nuolatinis balansavimas,  kova su liga ir, žinoma, meilė.

Režisierius atsargiai praveria duris, vedančias žiūrovą į vidinį kūrėjo pasaulį, bet niekada jų neatidaro iki galo. Lieka tik įsivaizduoti, su kokiais vidiniais demonais kovojo menininkas. Manau, tai stiprioji filmo pusė. Čiurlionio kūryba bei asmenybė tuo ir intriguoja – kartu žavi ir baugina jos gelmė, nežemiškumas. Atrodo, bet kokia interpretacija, noras apibrėžti, išaiškinti, įvardyti virstu supaprastinimu. Filme Čiurlionis parodomas kaip menininkas-mediumas. Kūriniai jam tarytum apsireiškia. Reikšminga filme nuskambanti frazė, kuria Čiurlionis konstatuoja, jog  nutapytos mistinės būtybės jis nesukūrė – tik nupiešė.

Kartu filme pasakojama ir Lietuvos kelio į nepriklausomybę istorija. Tai daroma įvairiai, vietomis – subtiliai, per paprastų žmonių kasdienius pasirinkimus (spausdinti straipsnį ir rizikuoti uždaryti laikraštį ar pasirinkti nuosaikesnį toną, kalbėti lenkiškai – ar likti ištikimam gimtajai kalbai ir prarasti darbą),  vietomis – ne visai pagrįstai ir logiškai. Kai kurios scenos tarytum iškrenta iš viso konteksto ir palieka žiūrovą svarstyti, ką režisierius tuo norėjo pasakyti.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Gerą įspūdį paliko natūrali ir šilta Roko Zubovo vaidyba. Atrodo, jog aktoriumi tapęs Čiurlionio proanūkis tiesiog buvo savimi ir to visiškai pakako. Galbūt tai lėmė fizinis panašumas su garsiuoju proseneliu, galbūt emocinis artumas pasakojamai istorijai, o gal tiesiog ne vien muzikos srityje besireiškiantis puikaus pianisto talentas.

Įtikino ir Čiurlionio mylimosios personažas. Marija Korenkaitė sukūrė stiprios, žinančios, ko nori, tvirtai tiek socialiniais, politiniais, tiek asmeninio gyvenimo klausimais pasisakančios ir kartu labai moteriškos Sofijos charakterį.

Tai, jog filmą malonu žiūrėti, lėmė ir gerai parinkti dvidešimto amžiaus pradžios atmosferą parodantys stilistės ir kostiumų dailininkės Agnės Rimkutės sukurti kostiumai.

Apskritai labiausiai filme žavi jo autentika.  Paradoksalu, tačiau būtent dramos fikcija kiek nuvylė. Vietomis pasakojimas buvo pernelyg monotoniškas, o epizodai, turintys kelti įtampą, šiek tiek pritempti,  šabloniški. Nors M.K. Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės meilės istorija jau savaime  dramatiška, visai suprantama, jog režisierius norėjo suteikti jai dar daugiau spalvų ir intrigos. Tačiau, jei jau buvo pasiryžta nutolti nuo realios herojų biografijos, vertėjo paieškoti originalesnių meninių sprendimų.

Nepaisant kai kurių trūkumų, Čiurlionio kūryba – paveikslai, muzika, laiškai – užpildo siužeto spragas ir padaro filmą geresniu, išskiria jį iš kitų eilinių meilės istorijų. Geri dokumentiniai ar meniniai biografiniai filmai visada sužadina vaizduotę ir skatina dialogą. Po jų norisi toliau tęsti pažintį su filmo metu pamatytais veikėjais.  Nenustebčiau, jei ir po šio filmo ne vienam kils noras atversti Čiurlionio tapybos albumą, aplankyti muziejų, paklausyti jo muzikos ar paskaityti įspūdingą jo ir mylimosios susirašinėjimą laiškais.
[review]