Su nelegalaus turinio platinimu bei piratavimu susiduria ne tik kino kūrėjai, bet ir kino festivaliai. Ypatingi iššūkiai jiems kilo pastaraisiais metais, kai dėl pandemijos ir apribojimų dalį ar net visą festivalį teko perkelti į internetinę erdvę. Kviečiame susipažinti su Lietuvos kino festivalių – „Kino pavasario“, „Scanoramos“ bei „Nepatogaus kino“ patirtimi.
Dėl pandemijos jums trumpam teko tapti e-festivaliais, tai yra, rengti seansus internete. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti šią patirtį? Kokie kilo pagrindiniai sunkumai?
Dmitrijus Gluščevskis, „Scanoramos“ programos sudarytojas (toliau – „Scanorama“): Formuluojant trumpai, patirtis buvo keista. Nes, atrodytų, rengi festivalį kaip įprastai, tačiau galiausiai pats festivalis tarsi neįvyksta. Nes psichologiškai, kai sėdi namie prie ekrano, nematai nei festivalio komandos, nei žiūrovų, o tik skaičiukus platformoje, tarsi nepamatai ir savo darbo rezultato. Tačiau neatsitiktinai sakau, kad festivaliui buvo ruošiamasi įprastai. Vis tiek pagrindinis darbas yra pamatyti filmus, suprasti, kaip jie gali tarpusavyje derėti, sutarti dėl rodymo sąlygų. Šiuo požiūriu nuotolinis darbas mažai ką pakeitė.
Taip, po Berlyno kino festivalio visus filmus matėme tik kompiuterių ekranuose. Bet juk matėme. O ir kalbant apie festivalio perkėlimą į virtualią erdvę, viskas vyko gan sklandžiai, nes paprasčiausiai turėjome laiko tam pasiruošti. Pavasarį dar kiek panikavome, kaip čia viskas vyks, ar verta tikėtis, kad grįšime į seną formatą. O paskui tiesiog nusprendėme nesimėtyti ir pasiruošti visiems atvejams. Pasidomėjome kitų kolegų patirtimi, egzistuojančiais sprendimais, ir pasirinkome. Žodžiu, iš esmės tai buvo visai ne dramatiška, tik neįprasta ir nelabai džiugi patirtis.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kai kurie iš jūsų transliavote festivalio filmus internete jau ne vieną kartą.
Gediminas Andriukaitis, „Nepatogaus kino“ festivalio direktorius (toliau – „Nepatogus kinas“): Neįmanoma lyginti šių metų festivalio su prieš dvejus metus vykusiu, nes iš esmės tai yra labai skirtingos situacijos. Pernai metais buvo iš esmės visiškai virtualus festivalis, bet tai buvo naujovė. Žmonės nebuvo, sakykime, pakankamai įpratę žiūrėti filmų virtualiai, tai buvo gan nauja. Ir iš tikrųjų su šiais metais lyginti nebeįmanoma, nes per metus daug kas pasikeitė: padaugėjo įvairių virtualių kitų platformų, atsirado kitokie įpročiai. Žmonės per metus, kaip sakant, ir atsižiūrėjo virtualiai, ir susiformavo tam tikrus žiūrėjimo įpročius. Tad skirtingos metų situacijos ir išvesti kažkokią paralelę ar padaryti išvadas yra sunku.
Agnesta Filatovė, „Kino pavasario“ vykdomoji direktorė (toliau – „Kino pavasaris“): Formato pokytis labai palietė komandą ir psichologinę jos būseną. Atrodo iš šalies, kad nieko nenutiko: ką čia, naujas formatas ir tiek. Taip, yra tame tiesos – naujas formatas, kurį teko staigiai atrasti per pirmus metus ir suprasti, jog dabar viskas bus kitaip. Galėjome rinktis nieko nedaryti arba daryti, įsivertinant tikrai labai daug rizikų. Džiaugėmės, kad darėme ir nesustojome. Tai yra neįkainojama poros metų patirtis mūsų komandai, išmokiusi aktualių pamokų.
Festivalis yra žmonių, gyvo kontakto ir didelio ekrano renginys. Tad ši situacija labai demotyvavo, nes negalėjai apčiuopti savo indėlio ir grįžtamojo ryšio. Didysis „Kino pavasario“ tikslas, kaip festivalio, susijęs su visuomenės nuomonės, pasaulėžiūros praplėtimu, naujų temų atradimu ir panašiai. Tad šį sunkiai pamatuojamą, bet gyvai organizuojant festivalį labai jaučiamą rezultatą, buvo sudėtinga apčiuopti. Žmonės gyvai gali ateiti pasakyti, kas jam patiko-nepatiko, ar kartais padėkoti. Čia ta dalis, kuri iš organizacinės pusės mažiau matoma, bet labai yra jaučiama.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Jeigu kalbėtume apie visą kino industriją ir mūsų vaidmenį joje, tai, kai viskas ištiko ir teko daryti pokyčius, supratome, kad esame tiesiog pokyčio pradinėje stadijoje. Esame tie, kurie turi daryti pokytį, kai dar visa industrija nėra supratusi, kas čia vyksta ir kaip tai reikia daryti. Toji pradžia buvo kažkas naujo, turbūt labai reikšminga kinui ir visiems kino industrijos veikėjams. Turiu omeny ne tik rodytojus, bet ir platintojus ir kūrėjus. Ir čia atsirado nuomonė, kurią iš esmės yra sunku performuoti: ką reiškia rodyti filmus internetu?
Susidūrėme su didelėmis baimėmis ir išankstinėmis nuostatomis ir nenoru keisti požiūrio, kad premjeriniai filmai negali atsirasti internete, nes kino filmo gyvavimo ciklas iš esmės visada buvo ne toks: jis nufilmuojamas, baigiamas kurti ir tuomet parodomas kino teatre. Nereikia pamiršti ir piratavimo problemos.
Tai visiems Lietuvoje veikiantiems platintojams ir kino kūrėjams puikiai žinoma. Pavyko su dalimi platintojų ir kino teatrų susitarti, kad galėtų tam tikri filmai, kokybiškas naujas turinys atsidurti internetinėse platformose. Iš esmės darėme didelį darbą, kad pakeistume požiūrį ir kartu saugodami visą turinį ir stengdamiesi bei žadėdami, kad viskas bus gerai. Bet visuomenė yra tokia, kokia yra. Iš tikrųjų be kūrėjų ir jų sukurto produkto, dar yra ir vartotojas. Rinkdamasis, ką daryt, jis yra vienas ir jo niekas neprižiūri iš šalies, nestovi sąžinę graužiantis policininkas.
Autorius Gediminas Gražys
Kaip keitėsi žiūrovų srautas, jei jį lygintume su fiziškai vykstančiu festivaliu?
„Nepatogus kinas“: Mums sekėsi neblogai. Virtualaus žiūrėjimo skaičiai yra panašūs kaip ir praeitais metais, gal šiek tiek mažesni. Kitą vertus, šiemet festivalis intensyviai vyko ir gyvai, tad lyginti gana sudėtinga. Fiziniai seansai ženkliai mažiau lankomi negu ankstesniais prieškovidiniais laikais. Labai daug dirbome, kad lankomumas būtų panašus, suprasdami, kad šiemet turėsime daug didesnę konkurenciją. Dabar egzistuoja didžiulis kitokio virtualaus turinio pasirinkimas, kuris nebuvo toks populiarus anksčiau.
„Scanorama“: Nominaliai skaičius buvo mažesnis. Tačiau visa industrija gan anksti suprato, kad viena peržiūra nelygi vienam žiūrinčiajam. Mat dažniausiai filmus namuose žmonės žiūri bent po du. Atsižvelgiant į šį aspektą, galima teigti, kad 2020-aisiais festivalio auditorija nesumažėjo. Gal net pasiekėme naujus žiūrovus, mat žinome, kad dalis lojalių lankytojų pasirinko nežiūrėti filmų virtualiai. Tačiau paaiškėjo, jog internetinis festivalis reikalauja visai kitokių srautų valdymo mechanizmų. Žmonės mažiau perka iš anksto. Taip pat, jei pasiūlai visą programą iš karto, beveik neturi įrankių nukreipti dėmesio į tam tikrus filmus. Taip pat pasirodė, kad virtualioje erdvėje geriau sekasi lengvesnių žanrų ir suprantamesnės estetikos filmams. Sunku pasakyti, kodėl; Gal tai lemia tai, jog platformų auditorija yra kitokia, nei gyvai lankančių festivalius.
Ar kaip e-festivalis susidūrėte su piratavimu, nelegaliomis transliacijomis?
„Scanorama“: Jei klausimas yra, ar festivalio metu iš platformos kažkas nutekėjo į internetą, tai ne. Pasisekė. Tiesa, kaip tik dėl šios baimės, kelių filmų atstovai neleido mums jų parodyti internete. Kita vertus, pradėję virtualųjį festivalį, pamatėme, kad internetinių portalų ir socialinių tinklų komentaruose žmonės dalinosi informacija, kad tam tikrus filmus piratų platformose galima pažiūrėti nemokamai, arba net su rusišku vertimu. Vadinasi, filmai jau anksčiau buvo pavogti ir išplatinti. Sunku pasakyti, ar tai turėjo didelės įtakos atitinkamų filmų žiūrimumui mūsų platformoje. Linkstu manyti, kad ne.
„Nepatogus kinas“: Mūsų programos filmai nėra taip smarkiai pirataujami, kaip vaidybiniai, populiarieji filmai, kurie iš karto nukenčia, jeigu atsiranda torrentuose. Mūsų atveju, turinys galbūt nėra visiškai meinstryminis, todėl, jei filmas yra pavagiamas, turbūt jis nepasiekia didelės auditorijos. Dar prieš įtraukdami į šių metų festivalio programą žinojome, jog vienas pakankamai žymus filmas jau klaidžioja internete. Kita vertus, tai nesukliudė jo sėkmingai parodyti.
„Kino pavasaris“: Susidūrėme su dideliu filmų „nutekėjimu“. Jau porą metų praktiškai 50 procentų filmų būna vienaip ar kitaip pavogti. Iš mūsų filmai praktiškai nevagiami. Suburiame savanorius, kurie apmokomi, kaip ieškoti filmų, kurie yra nelegaliose platformose. Vykdome stebimąjį darbą ir bandome užkirsti kelią nelegaliam žiūrėjimui.
Iš šalies žiūrint atrodo, jog nukenčia tik rodytojas. Niekada nepagalvojame apie vartotoją. Galbūt šiais laikais nelegalaus turinio kokybė yra visai gera, tačiau labai nukenčia, kaip kad filmo „Parazitas“ atveju, vertimo kokybė. Į ją mes investuojame tikrai didelius pinigus ir turime užaugintą žmonių kartą, kuri į kino vertimą žiūri kaip į profesionalų darbą. Mūsų vertėjų versto „Parazito“ ir nelegaliai atsiradusio platformose su visiškai prastu vertimu negalima lyginti – tai visiškai kitas filmas. Tad pats vartotojas nukenčia gaudamas nekokybišką turinį.
Pasinaudoja ir tais, kuriems, sakėte, trūksta kompiuterinio raštingumo. Žmonės eina į nelegalias svetaines, galvodami, jog legaliai žiūri filmą.
„Kino pavasaris“: Taip, žmonės tikrai kartais nesusigaudo. Vykdome įvairius edukacinius projektus, kaip ką tik praėjęs „Film Hunt“. Nuoširdžiai manome ir matome, jog didelė žmonių dalis net nežino ir net nesupranta. Mokėdami pinigus jie galvoja: sumokėjau, viskas čia gerai, ir tokiu būdu palaiko nelegalius verslus.
Gal ir žiūrovai gali skirtis? Galbūt į „Nepatogų kiną“ eina žmonės, kurie daugiau susimąsto, kas yra piratavimas?
„Nepatogus kinas“: Gali būti, jog auditorija yra šiek tiek sąmoningesnė. Ir mūsų festivalio prieinamumo politika smarkiai apeliuoja į žiūrovų sąmoningumą, savanorišką prisidėjimą prie kultūros rėmimo.
Teko girdėti apie filmo „Toro“ nutekėjimo atvejį. Nukentėjo visi žmonės, kurie vėliau nebegalėjo šio filmo daugiau pamatyti.
„Kino pavasaris“: Taip. Jeigu žiūrėtume plačiau, dėl tų pačių priežasčių „Netflix“ mūsų regione nerodo daug filmų. Atliktuose europiniuose tyrimuose ir statistikoje matyti, jog Lietuva yra antroje vietoje pagal piratavimo lygmenį. Gėdingai pirmaujam. Situacija keičiasi, bet piratavimas atgraso filmų platintojus rodyti filmus Lietuvoje. Kaip rodytojai matome, kad tam tikro turinio neleidžiama rodyti per vadinamąjį „Video on demand“ (toliau – VOD) dėl to, jog esame nepatikimi vartotojai.
Dalį jūsų rodytų filmų vis dar galima išsinuomoti ir festivaliui pasibaigus. Ar tai populiaru? Ar matote besikeičiančių tendencijų?
„Scanorama“: Dalį festivalyje pristatomų filmų įsigyjame rodymui Lietuvos teritorijoje, vėliau išleidžiame kino teatruose, internete, televizijoje. Jau kurį laiką jie buvo prieinami kitose legaliose Lietuvos VOD platformose, dabar juos galima rasti ir mūsiškėje. Apie populiarumą šiuo požiūriu vargu ar galima šnekėti. Visgi labiausiai žmonės ieško naujausio turinio. Bet paklausa yra, ir stabili: iškart po festivalio didelė, o paskui sumažėjanti ir svyruojanti.
„Kino pavasaris“: Visi kartu padarėme didelį švietėjišką darbą. Daug žmonių pirmą kartą išgirdo apie kino platformas, kad susimokėjus namuose ar kur bebūtum galima pažiūrėti kokybiškai atrinktą turinį. Pirmais metais sulaukėme skambučių, pasakodami apie visas platformas, kokios yra Lietuvoje ir su kuriomis dirbame, kaip jomis naudotis, prisijungti.
Žmonės buvo labai pavargę. Bandėme jiems padėti, kad jie bent jau ekrane pakeliautų po pasaulį. Tikrai atsirado nemažai auditorijos, kuri anksčiau nespėdavo arba turėdavo labai ribotas galimybes apsilankyti kino teatruose. Nėra to bloga, kas neišeitų ir į gerą.
Aišku, nesinorėtų, kad visi kiną žiūrėtume internete. Savo kailiu patyriau, ką reiškia sugrįžti į kino salę. Pamenu, pajutau, kad kažko trūksta. Tačiau jeigu būtumėte paklausę, o ko gi trūksta, nelabai būčiau galėjusi atsakyti, gal didelio ekrano, garso.
Atsisėdus salėje supranti, ką iš tikrųjų praradai. Tai skiriamo laiko ir dėmesio filmui. To namuose, deja, dažnai nelikdavo (juokiasi), nes atsirasdavo įvairių buities trikdžių. Kine filmą žiūri kokybiškai: savę priverti stabtelti, sukoncentruoji dėmesį bei patiri filmą iki galo.
„Nepatogus kinas“: Virtualus filmų rodymas atveria galimybę pasiekti, pavyzdžiui, regionų žiūrovus. Taip, yra grėsmių dėl piratavimo, dėl fizinių seansų ir auditorijos mažėjimo juose, bet, kita vertus, yra galimybė pasiekti tokias auditorijas, kurių niekada nebūtų buvę įmanoma pasiekti anksčiau. Yra daugybė Lietuvoje miestų ir miestelių, kuriuose nėra jokio kino teatro ar tradicijos vaikščioti į kiną.
Pagal ką atsirenkate, kokius filmus toliau rodyti internete? Ar sulaukiate pageidavimų?
„Scanorama“: Pageidavimų sulaukiame visada, bet jais kliautis, vargu, ar galima. Jei keli žmonės labai prašo, kad atitinkamą filmą parodytume dar kartą kine ar virtualiai, dar nereiškia, kad jo paklausa tikrai yra didelė. Dažniausiai orientuojamės pagal filmų lankomumą. Jei gyvi lankytojų srautai yra stabilūs ar augantys, tuomet verta tęsti rodymą ir išnaudoti inerciją.
„Kino pavasaris“: Matome iš apklausų, kad yra tam tikri filmai internete bus gerai žiūrimi. Kalbant apie hibridinių festivalių ateitį, tai tikrai manau, kad kūrėjai pradės galvoti apie kitas formas ir būdus filmus parodyti VOD. Kai kurie komerciniai filmai jau kuriami tiktai platformoms.
Kokie jūsų planai kovojant su nelegaliu filmų žiūrėjimu?
„Scanorama“: „Scanorama“ yra dalis naujai 2021-aisiais suburtos asociacijos BALTAS. Turime labai aiškų veiksmų planą ir nemažai aktyvių narių, su kuriais kartu siekiame bent jau negatyviai – tai yra, draudimų ir sankcijų būdu – daryti įtaką piratavimui. Kol kas turime ir didelį vyriausybės palaikymą, ir pasiekėme svarbių rezultatų.
„Nepatogus kinas“: Be jokios abejonės, problema yra didžiulė. Tai, kad piratavimas „Nepatogų kiną“ mažiau paveikia tiesiogiai, visiškai nereiškia, kad nenorime jam skirti dėmesio. Be jokios abejonės, filmus rodome tiktai saugioje erdvėje. Jie žymimi tam tikrais kodais, kad reikalui esant galėtume atsekti pažeidėją. Dirbame su tarptautiniais platintojais, kurie reikalauja aukštų saugumo standartų. Mums patiems labai svarbu, jog turinys būtų rodomas saugiai ir teisėtai.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ar planuojate, kiek tai susiję su filmų transliacija internetinėje erdvėje, siūlyti naujovių žiūrovams ateityje? Jei taip, kokių?
„Scanorama“: Tiesą pasakius, kol kas manome, kad internetinė festivalio platforma atliko savo funkciją ir daugiau neplanuojame jai skirti papildomų resursų. Tai nereiškia ir nemanome, jog virtualaus turinio neįmanoma prasmingai integruoti į festivalį. Tiesiog daryti to mechaniškai – talpinant į platformą savo platinamus filmui – nesinori, nes sunku pakankamai greitai atnaujinti turinį. O įdomesniems sprendimams kol kas neturime žmogiškųjų ir finansinių resursų.
Bet bus matyti. 2020-2021 metai buvo išgyvenimo metai. 2022-ais švęsime 20-metį ir tikimės, kad pandeminė situacija bus iki galo suvaldyta arba bent jau aiškiai prognozuojama. Tai leis mažiai nervintis, atsitraukti ir užkurti vaizduotę.
„Nepatogus kinas“: Samdome užsienio tiekėją, mūsų virtuali salė veikia per kitos kompanijos platformą, kuri užtikrina saugumą. Žinoma, nusipiratauti filmą turbūt visada įmanoma: užteplioti kodą, iškraipyti vaizdą. Būtent dėl to ir svarbu, kad būtų užkertama prieiga pasiekti bet kokį nelegalų turinį. Vienas svarbus žingsnis, kad per Lietuvos bankus nebebus galima apmokėti tokio nelegalaus turinio, kuris kartais pateikiamas kaip legalus. Manome, kad labai svarbu yra žiūrėti į problemą sistemiškai, dirbti visomis kryptimis: tiek edukuojant, tiek suvaržant galimybes įsigyti ar lengvai susirasti nelegalų turinį paieškos sistemose – per jas turinys būtų blokuojamas.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Dalis žmonių teigia, jog piratauja, nes neranda, kur galėtų pažiūrėti legaliai. Kokios galimybės pažiūrėti labiau nišinį turinį?
„Nepatogus kinas“: Rodome pakankamai nišinį turinį, bet nenusiperkame teisių toliau jį platinti. Vieną kitą filmą įsigyjame, ir šiemet kelis filmus įkėlėme į VOD, bet tikrai ne visą festivalio programą. Kita vertus, yra kitų galimybių pažiūrėti įdomesnio dokumentinio turinio: „MUBI“ platforma ar „DAfilms“. Sutinku, kad kartais susirasti nišinį turinį nėra lengva. Žinoma, ir Lietuvoje platformų daugėja: „ŽMONĖS Cinema“, „Telia TV“ ir kitos. Turinio atsiranda vis įvairesnio.
Daug kas nenori suteikti turinio, kai turime daug piratų.
„Nepatogus kinas“: Vienareikšmiškai. Manau, kad pandemijos ir spartaus persikėlimo į internetą veiksnys paskatino teigiamus pokyčius, nes legaliai prieinamo turinio, net ir pakankamai nišinio, yra nepalyginamai daugiau ir lengviau randamo, negu buvo prieš porą metų. Be to, formuojasi teigiami įpročiai susimokėti už peržiūras internete. Kažkas „Netflix“ užsiprenumeravo, kažkas dar kažką. Susimokėti jau yra įprasta ir visiškai normalu.
Spalio 25-29 dienomis rengėte „Film Hunt: legalaus kino savaitė“. Galbūt galėtumėte papasakoti apie ją daugiau?
„Kino pavasaris“: Pastebėjome, kad apie kiną kalbame kaip apie žiūrėjimą, o ne kaip apie patirtį ar edukaciją. Visada skatiname mokyklas, mokytojus, švietimo sektoriaus atstovus pasitelkti kiną. Supratome, kad yra labai didelis, protingų, išsilavinusių žmonių ratas, kuriems galbūt trūksta tinkamų įrankių, žinojimo. Norėjome pasidalinti turima patirtimi ir sukūrėme projektą „Augu su Kino pavasariu“, kad mokytojai galėtų imtis kino kaip edukacinės priemonės.
Norėjome, kad mokytojai jaustųsi oriai ir žinotų ne ką mažiau negu moksleiviai ir galėtų drąsiai pasisakyti: taip yra, taip galima daryti, taip yra vertybiškai teisinga. Nusprendėme vykdyti projektą „Film Hunt: legalaus kino savaitė“, kad galėtume su jais pasikalbėti. Daug dalinomės, kad jiems būtų drąsiau. O jeigu bus drąsiau, tai ir mokiniai seks jų pavyzdžiu.
Projektas buvo labai populiarus tarp mokytojų. Taip pat buvo žmonių, kurie pradėjo didžiuotis, kad atsakingai naudoja turinį. Nebuvo tų, kurie didžiuojasi, jog filmą pavogė, kaip dar kartais matome viešoje erdvėje. Mokytojai yra imlūs. Dauguma jų klausia savęs, ką jie daro ne taip. O tiems, kurie kažko nežinojo, matyt, atvėrėme platesnius klodus: kur galima žiūrėti filmus, kaip tai daryti ir panašiai. Visi dalyvavo aktyviai, buvo įvairių pokalbių ir pasisakymų, ir tai mus labai įkvėpė. Tikimės kalbėti toliau.
Didelio pasisekimo sulaukė parodomoji pamoka, kurioje mokiniai kartu su Robertu Petrausku pažiūrėjo filmą ir jį aptarinėjo. Būtų šaunu, jei tėvai po filmo paklaustų vaiko, kaip jis jautėsi, ką pamatė. Galbūt kitaip net nepasikalbėtume, bet kinas yra puikus būdas tai padaryti.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Kino pavasario“ platformą KP+ galite rasti adresu: https://www.kpplius.lt/
Šioje svetainėje galite pamatyti apie 90 anksčiau „Kino pavasaryje“ rodytų filmų. Jų kaina svyruoja nuo 2.5 iki 4.5 EUR. Visi filmai turi profesionalius lietuviškus subtitrus. Taip pat turinys patogiai suskirstytas pagal žanrus, tad istorinių dramų ar eksperimentinio kino gerbėjai galės surasti norimus kūrinius dviem mygtuko paspaudimais. Filmai taip pat sugrupuoti į rinkinius: žiūroviškiausius, sąmoningumą skatinančius, lietuvių kūrėjų. Labai svarbu tai, jog atskirai pažymėti lietuviškai įgarsinti filmai bei kūriniai, pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems.
Atskirai rekomenduojame skiltį „Augu su Kino pavasariu“, kurioje moksleiviai kviečiami ugdyti kompetencijas (kritinį mąstymą, gebėjimą reflektuoti, daugiakultūrinį dialogą ir kitas) pasitelkus kiną. Diskusijoms su mokytojais pateikiamos gairės, o interaktyvias užduotis galima gauti el. paštu.
„Scanoramos“ virtualią kino salę galite rasti čia: https://kinas.scanorama.lt/lt/
Šioje svetainėje yra apie 25 įvairių žanrų filmai, susilaukę daug žiūrovų dėmesio ankstesniuose „Scanoramos“ festivaliuose. Visi filmai kainuoja po 4.5 EUR; Jie su profesionaliai parengtais lietuviškais subtitrais.
„Nepatogaus kino“ virtualią kino salę galite rasti čia: https://nepatoguskinas.lt/2021/
„Nepatogus kinas“ siūlo išsinuomoti 6 filmus (vienas iš jų turi dvi versijas, pritaikytas ir pilnamečiams, ir jaunesniems žiūrovams). Tarp filmų – ir šiemet itin didelio populiarumo sulaukęs „Šnipas Šiaurės Korėjoje“ (The Mole: Undercover in North Korea, 2020). Visų filmų kaina 4 EUR; jie turi profesionalius lietuviškus subtitrus, pusė yra pritaikyti kurtiesiems ir neprigirdintiems.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
