Pamenu, prieš pora mėnesių sėdėdamas kino teatre ir žiūrėdamas latviškąjį „Pagonių žiedą“ (Nameja gredzens, 2018) galvojau, ar lietuviai galėtų sukurti kažką panašaus apie savo tolimą praeitį. Ir žiū, kur buvus, kur nebuvus, po kelių savaičių buvo pradėta aktyviai kalbėti apie lietuvių režisieriaus ir operatoriaus Andriaus Bartkaus lietuvišką epą „Leitis“ (2018). Pirmieji vaizdeliai, atsižvelgiant į mūsų kino industriją, nuteikė ne taip ir blogai, nepaisant bruzdančio nepasitenkinimo dėl trumpokos filmo trukmės (44 min.). Na ir štai, šių metų liepos šeštąją, atėjus lietuviškajai „liepos ketvirtajai“, galimybę paveizėti „Leitį“ gavo ir tūlas lietuvis. Tad ar vertėjo laukti? Jausmai, atsakant į šį klausimą yra gana sumišę.
Filmas prasideda su visai nebloga pretenzija į tikrą epą klasikine prasme. 1247 m. į lietuvių kunigaikštystės paribio kaimą atvyksta leitis Rūstenis (Viggo Mortenseną kartais primenantis Andrius Povilauskas) – elitinis kunigaikščio karys. Numetęs nukirstą galvą kaimo seniūnui (Vytautas Rumšas) po kojomis, rūstusis leitis paskelbia, jog kaimui teks organizuoti žvalgybą dėl netoliese bruzdančių gudų, planuojančių pulti kunigaikštystę. Seniūnas ne tik sutinka, bet ir į žvalgybą pasiunčia savo paties sūnų Kantigirdą (Kęstutis Cicėnas). Taip du herojai išsileidžia į kelionę, kurios metu susidurs ne tik su gudais, tačiau ir lietuviškos girios bei kitomis baltiškomis paslaptimis.
Pora didvyrių, ilgesnė kelionė, didelė grėsmė ir paslaptingi pašaliniai pavojai – elementai, reikalingi klasikiniam epui, taip? Taip, tačiau net ir esant šiems elementams „Leityje“ epo matysite tiek, kiek ir sutiksite laumių, blaivūs nuvažiavę į Labanoro girią. Iš vienos pusės tai lemia trumpa filmo trukmė – vos 44 minutes trunkantis kūrinys yra trumpesnis net už dažno „Netflix“ serialo vieno epizodo trukmę. Tad natūralu, jog vien jau formatas (turbūt iš dalies nulemtas ir biudžeto apribojimų) trukdo kurti išties epišką skalę ir atmosferą.
Iš kitos pusės, nemažai problemų turi ir filmo scenarijus. A. Povilausko Rūstenis galėtų būti įdomiu veikėju, tačiau galiausiai apsistojama tiesiog rūsčiu aplinkos stebėjimu (matyt, kad geriau vardą atitiktų), neatskleidžiant nieko daugiau nei apie Rūstenį, nei apie tai, kuo gi tie leičiai buvo ypatingi baltų kultūroje. Man, kaip neišprususiam lietuviui, tai būtų buvę labai įdomu (kaip, manau, ir Kantigirdui), ypač kai leičiai šiaip jau dažniau asocijuodavosi pirmiausiai su bulviniais blynais vienoje Vilniaus senamiesčio alinių.
Filmo pradžioje taip pat yra kalbama apie baisųjį priešą iš Gudijos Aleksandrą (berods toks jo vardas), kuris vėliau tiesiog pamirštamas. Herojai tiesiog keliauja mišku, (pseudo)filosofiškai kalbasi, susitinka klajojantį vargetą-žynį, vos nesusivilioja laumėmis. (Tai, kad vienintelės filme matomos moterys yra klastingos laumės, irgi užduoda klausimų, ypač žinant motulės ir kitus vaizdinius baltų mitologijoje.) Truputį pasidaužoma ir su priešais. Kažkas miršta, kažkas ne, viskas tuo lyg ir pasibaigia, o žiūrovas salėje lieka šiek tiek pasimetęs dėl istorijos krypties ir tikslo, taip reikalingų epui, nebuvimo. Istorija pasirodo labiau kaip pažintinis vaizdoturas per baltišką gamtą ir mitologiją, o ne kaip gerai „sukaltas“ aiškus naratyvas. Situacijos nepagerina ir vietomis gana „mediniai“ dialogai, tokiais tapę ne tik dėl scenaristų, bet ir aktorių.
Žvelgiant iš bendresnės vizualinės ir tematinės pusės „Leitis“ nėra toks jau blogas. A. Bartkus nors ir netobulai, tačiau visai neblogai pasidarbavo su kamera. Ekrane matomi Lietuvos miškų ir pievų vaizdai išties šildo žiūrovo akį ir širdį, ypač kai nesimato prastokų skaitmeninių specialiųjų efektų. Nors jie visko ir nepagadina, tačiau kartais net rėžia akį ir tempia bendrą filmo vaizdą žemyn.
Bendrą „Leičio“ pavidalą teigiamai papildo ir neblogas garso takelis, labiau orientuotas į tradicinius ritmus, o ne sušiuolaikintą ir elektronizuotą muziką naudojamą filmuose ir labai trukdžiusią, pavyzdžiui, latviškame „Pagonių žiede“. Vienoje scenoje skamba net ir lietuviška sutartinė (!). Už tai idėjos autoriams didelis pliusas. Atskirose scenose galima rasti ir nemažai simbolikos (apie ką kalbėjo ir filmo kūrėjus konsultavę akademikai). Nors bendrai bekrypčiame filmo kontekste simboliai labai daug vertės neprideda, smagu matyti, jog apie tai buvo bent jau pagalvota.
Turbūt „Leičio“ sumanytojai ir kūrėjai, kurdami savo filmą, negalvojo apie latviškąjį pilnametražį „Pagonių žiedą“. Ir greičiausiai yra šiek tiek nesąžininga juos lyginti vien dėl biudžeto ir apimčių skirtumų. Visgi, žiūrint filmą kino teatre, yra itin sunku jo nelyginti su latvių epu, pristatytu šių metų gegužę. „Leitis“ tikrai neprailgsta brolių latvių filmui (kuris turbūt būtų geriau atsiskleidęs kaip miniserialas). Smagu, jog skirta dėmesio ir simbolikos bei baltiškų detalių atkūrimui, o taip pat ir vizualikai. Šioje vietoje nepretenzinga filmo trukmė (ačiū leidėjams, jog jie atitinkamai pakoregavo ir kino bilietų kainas) pasitarnauja į gera, žvelgiant į naratyvo bei personažų trūkumus. „Pagonių žiedui“ toks sprendimas būtų taip pat išėjęs į gera.
Galiausiai, net ir po visko, kas parašyta, kritikai tikrai bus teisūs piktindamiesi tuo, jog „Leitis“, kaip vienos serialo serijos ilgio filmas su prastokais specialiaisiais efektais, yra vadinamas epu. Jis tikrai turi daug trūkumų ir eilinėmis aplinkybėmis turbūt net nebūtų vertas žiūrovo dėmesio. Tačiau negalima neigti, jog „Leitis“ lietuviško kino kontekste savo tematika ir, manyčiau, vizualika yra gana svarbus, nors kol kas ir silpnokas, „smarvės“ stokojantis bandymas perkelti tolimą lietuvišką praeitį į kino ekranus. Būtent dėl šios svarbos „Leitį“ pamatyti ir paremti turbūt verta. Tačiau nieko per daug nesitikėkite.
Filmo anonsas: